• 30 rugsėjo, 2022
|

Ar dukart du tikrai keturi?

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Pedagoginis pūlinys sprogo su triukšmu: „Egzamino uždavinių neišsprendė net antro kurso studentai“, „tokius uždavinius net mano močiutė lengvai išspręstų“, „kaip drįstama taip eksperimentuoti su jaunais žmonėmis“, „ministrė turėtų atsistatydinti“ ir t. t., ir pan.
Tai apie matematiką – vieną iš tikriausių, pastoviausių mokslų. Jos, atrodytų, neveikia politika, istorijos virsmuose nereikia perrašyti vadovėlių, nebent pakeisti kai kurių uždavinių sąlygas. Bet žmonių noras pademonstruoti valdžią, galią, (drauge ir neišmanymą) viską ir čia sugebėjo išrausti, sujaukti ir dar taip, kad didelis skaičius moksleivių šįmet liko be matematikos, tiksliau – neišlaikė egzamino. Vis tik abiturientai šaunuoliai, jie tikrai suras savo vietą gyvenime, nes matematinį akibrokštą (kitaip nepavadinsi) priėmė narsiai, puošėsi, linksminosi išleistuvėse, stojo, kur galėjo, ir tai jiems netapo visuotine tragedija. Užtat tragiškos gaidos ir desperatiškos kaltųjų paieškos pasklido po Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Vėl kuriamos komisijos, tiriama, kuičiamasi po neišsenkamas krūvas popierių ir svaičiojama apie naujus projektus.
O tuo metu iš atminties neskuba skaudūs faktai: gerai, jeigu mokykla didelė, neišlaikiusieji susimaišė su išlaikiusiais, tada skaičiai neatrodo tokie baisūs. Bet kitur… Vienoje Lazdijų rajono gimnazijoje egzaminą laikė vienuolika abiturientų, devyni neišlaikė. Greičiausiai jie nesamdė korepetitorių, jų mokytoja uoliai laikėsi programos nurodymų, o, kaip sako abiturientai, tema vijo temą, kartais vienai temai būdavo skirta tik viena pamoka. Bet baimė ko nors neišdėstyti didelė: „O jeigu šitai bus egzamine?“ Taip ir išsibarstoma, išsiblaškoma, nesusikoncentruojama į svarbiausius, esminius dalykus, nes sveiką protą ir matematinius gebėjimus užgožia nelemtas „ruošimas egzaminui“. Jeigu programa nebūtų tokia perkrauta, prikimšta bereikalingų dalykų, jeigu vadovėliai būtų su ja suderinti ir egzaminas pagal tai parengtas, tokių stresinių situacijų nebūtų. Tiesa, dar lieka mokytojai, jų meistriškumas (gerai nors tiek, kad pagaliau pripažįstama – mokytojų tikrai trūksta). Štai kiek prigyventa ir prikurta problemų, o kaltų nepavyksta rasti. Tik aišku viena – mokykla nureformuota iki dugno. Toliau belieka arba tame dugne sėdėti, arba atsispirti ir kaip nors išlipti. Tad dirbkite, ponai, matematikos egzaminas vyks ir kitąmet. Laiko nedaug, galvos tos pačios, nė viena, berods, nenulėkė, tad teks skubiai kuopti šias Augėjo arklides (posakis, reiškiantis priterštą vietą, nesutvarkytus reikalus). Va, taip ir žengiame į Tūkstantmečio mokyklą, kuri esą atneš nušvitimą visai Gerovės valstybei. Nieko sau pradžia.
Ką gi, šįmet taip nutiko su matematika. Kyla klausimas – o kas toliau? Pagal tai, kaip Lietuva rašo, skaito ir kalba, antra turėtų būti amžinoji tautos podukra – gimtoji kalba. Ji abejingai stumiama šonan lyg kokių dėlių apnikta svetimų raidžių, moterų pavardės darosi į žmogiškas nepanašios, vaikų vardai – iš visų pasaulio kontinentų, tik mažiausiai lietuviškų. Televizijos ir radijo eteryje tiek klaidų, kaip dabar, ir gūdžiausiais metais nėra buvę, beveik kiekvienoje žinių laidoje ypač bėganti TV eilutė lyg mažaraščio ranka užrašyta. Vis tik geriausiai kalbos nuosmukį parodo komentarai socialiniuose tinkluose. Įspūdis toks, jog daugelis rašančiųjų – nė pradinės mokyklos nebaigę, nesuvokia, nei kas yra rašto kultūra, nei apskritai gėdos beturi. Pavyzdžiui, štai taip viename komentare pagrasinta politinei valdžiai: „Ateis kaš kada Tadas Blynda ir išbizunis jums sūbines.“ Manau, bijoti reikia ne atgimstančio legendinio svieto lygintojo, o tokio rašeivos, kuris vos raides pažįsta, bet „bizūninti“ jam patiktų. Taigi, kur stinga proto, ten karaliauja jėga.
O kol kas labiausiai gaila kaimo, mažųjų miestelių gyventojų. Be ambulatorijos, be pašto, vietoje šviesios, tegul ir kuklios bibliotekos – belangis furgonas, bibliobusu pavadintas… Tokia nykuma, visai nepanašu į pažangą, greičiau didelis žingsnis atgal. Gerai, kad žmonės nesitaiksto, netyli, organizuoja susibūrimus, gražias, linksmas šventes, taip atkakliai saugodami bendrystę ir gindamiesi nuo susvetimėjimo. Taigi, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ir visai šios eilutės ne iš dainos, o iš tautosakos ir gyvenimo.
Po viso to, kažin, ar dukart du dar tikrai keturi? Galgi, atsižvelgiant į šių dienų realijas, labiau tiktų atsakyti klausimu: „O kiek tamstai reikia?“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių