Ar jau atsukti ir kitą skruostą?

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Nuolankumo, atjautos, pagarbos vyresniam moko ne tik mūsų tikėjimas, bet ir tėvai, gražių pavyzdžių su kaupu literatūroje, aiškinama mokykloje. Mokytojai, manyčiau, didžioji jų dauguma, savo elgesiu ir patys demonstruoja bendravimo kultūrą, siekia to išmokyti mokinius. Bent jau taip turėtų būti. Deja, paskutinieji įvykiai Lietuvos mokyklose rodo ką kita. Pirmiausia aišku, kad vaikų „tapšnojimo“ laikas turi baigtis, kad, gavus per vieną skruostą, atsukti antrąjį, tai ne kas kita kaip uždegti žalią šviesą netinkamam elgesiui.
O juk reikėjo nemažai laiko ir skaudžių patirčių, kad pagaliau būtų imta blaivytis iš užliūliuojančių Tūkstantmečio projektų, gražių žodžių srauto ir atsivertų realus mokyklų gyvenimo vaizdas. Tų paprastų, ne elitinių, kur mokosi brangiai už mokslą mokančių tėvų vaikai. Peršasi mintis, jog, kai nemažai kainuoja, tai ir tėvai griežčiau žiūri, ir pareikalauti nesibodi. Būti išprašytam iš tokios mokyklos šeimai ne prestižas, tad ir vaikų požiūris kitoks, kur kas atsakingesnis. Užtat kas darosi tose, priimančiose visus vaikus, tai praregėta, ko gero, tik dabar. Dabar, kai visi pamatė, kaip Šiauliuose mokinys kumščiais puola mokytoją ir su kokiu įniršiu jį daužo. Tą pačią dieną kita žinia iš Panevėžio: mokytojas priverstas teisintis, jog tikrai neužgavo septintokės, paprašęs tinkamai elgtis ir stipriau suėmęs jos ranką. Po dienos kitos vėl – trylikametės moksleivės mokyklos kieme sukėlė muštynes, viena iš jų panaudojo atsineštą virtuvinį peilį ir sužeidė bendraklasę, o Širvintose specialiųjų poreikių turintis mokinys apkandžiojo savo pradinių klasių mokytoją. Visos tos žinios užklupo vienu metu ir tokios pasibaisėtinos, jog be filmuotos medžiagos sunku būtų ir patikėti. Viskas sukelta į socialinius tinklus, taigi įrodymų pakanka. Visuomenė tarsi atako – mokyklose blogai, netgi labai blogai. Ir tai ne kurios vienos ugdymo įstaigos bėda, tai jau sistemiška. Manote, jog to nėra mūsų rajone? Norėtųsi, kad nebūtų, deja. Situacija Ketvergiuose ir Priekulėje paliudija: vaikai smurtauja, mušasi, prisigeria iki sąmonės netekimo, nepaiso mokyklos tvarkos.
Stebina mokytojų bendruomenės kantrybė, kol juos įžeidinėja savo elgesio nekontroliuojantys mokiniai, jie tyli. Kai juos „auklėja“ problemiškų vaikų tėvai, jie irgi tyli. Kai finansų ministrės vyras juos socialinio tinklo įraše pravardžiuoja „broleiriais“, jie tyli. Kai ūdija Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ar mokyklų vadovai, tiesiog dar kantriau mėgina nešti savo naštą. Priežasčių, paaiškinančių tą tylą, žinoma, pa­kankamai. Kaip ir pavyzdžių. Štai į viešumą prasprūdus ko­kiam mokykliniam incidentui, kiek teko pastebėti, visada kaltas lieka mokytojas: išprovokavo, įžeidė, neteisingai nubaudė, ne taip suprato. O šis vėlgi – arba tyli, arba teisinasi. Tokių ir panašių konfliktinių situacijų ypač bijo mokyklų vadovai. Visada sutrikę, išsigandę ir, aišku, dėl ko. Juk prasidės tyrimai, svarstymai, bus ieškoma mokyklos kaltės, tuoj atlėks būrys vaiko teisių gynėjų, užpuls žiniasklaida. Juk ar ne taip būna? Geriau tyliai perkęsti ir kiek galima ramiau gyventi toliau. Toks tylėjimas ir apsimetimas, kad nieko nevyksta, toliau dirba savo juodą darbą. Progimnazijose mokytojui jau ne tiek rūpi dalyko naujovės ar modernūs dėstymo būdai, kiek svarbu išsireikalauti klasėje drausmės. Jeigu šito nėra, tai jokios dėstymo metodikos neišgelbės. Žinoma, galima pasidejuoti: „Va, mano laikais tai mokytojo žodis buvo šventas.“ Deja, tie laikai praėjo ir tikrai jau nesugrįš.
Taigi, kol ieškoma būdų, kaip čia į mokyklas pritraukti kuo daugiau jaunų mokytojų, gal reiktų pagalvoti, kaip padėti esantiems, kol ir tie garsiai netrinktelėjo durimis. Įvykis Šiauliuose irgi dar kartą parodo, kad mokytojai dažnai palikti problemas spręsti vieni. Gerai, kad šiuo atveju pedagogai patys išeitį ir surado: tiesiog atsisakė mokyti ranką prieš kolegą pakėlusį mokinį. Bet kažkam tai padaryti vis tiek reikės. Štai ir vėl ryškėja dar viena nesutvarkyta darbo mokykloje pusė. O kiek tokių yra! Tai dėl jų, įsisenėjusių švietimo sistemos skaudulių, dėl tos pabodusios netvarkos ir neadekvataus atlygio, protestuodami traukia mokytojai lyg kokie piligrimai per Lietuvą į Vilnių. Gal ten pamatys, gal išgirs, gal kas pasikeis?
Gaila ir žmogiškai gėda, kad visi šie procesai vyksta tuo metu, kai pedagogai turėtų ruoštis savo profesinei šventei, ramiai ją švęsti, grįžti iš mokyklos apdovanoti dėkingumo žodžiais, nešini gėlėmis. Juk gražu, kai matai – eina Mokytojas, kuris neišmes vaikų dovanotų gėlių į šiukšlių konteinerį, nors ir teks plauti vazas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių