Augalų terapija buvo nepelnytai užmiršta
Kada verta pasikliauti vaistais, o kada – vaistiniais augalais? Tokio atsakymo ieško ne vienas žmogus, užpultas įvairių negalavimų. Daugelis augalų yra kaip unikali receptūra, prie kurios neprisilietė žmogaus ranka. Tačiau ištirtos ir aprašytos augalinės kilmės veikliosios medžiagos – tik menka dalis to, ką dovanoja gamta.
Vaistažolės gali būti net turtingesnės už Mendelejevo lentelę, kurioje suklasifikuoti cheminiai elementai. Dėl šios priežasties fitoterapeutas Virgilijus SKIRKEVIČIUS apgailestavo, kad augalų terapija kurį laiką buvo nepelnytai užmiršta.
Padarė ir juodą darbą
– Daugelį metų tyrinėjate vaistingąsias augalų savybes. Kuo jus patraukė augalai?
– Medicinos mokslas yra sukaupęs didelę gydymo patirtį vartojant hormonus ir antibiotikus, bet fitoterapija pastaruoju metu pasaulyje išgyvena atgimimą. Yra ne viena priežastis, kodėl medicina grįžta prie augalų temos. Be antibiotikų ir hormonų neįmanoma įveikti sunkių būklių, tai efektyvus gydymo būdas, tačiau šių vaistų nepagrįstas taikymas padarė ir juodą darbą.
Puikiai žinau, kad niekas neskirs augalų, jei prasidėjo apendikso priepuolis, staiga pakilo kraujospūdis, ištiko infarktas ar insultas. Šiuolaikinė medicina pagrįsta stipraus poveikio cheminių junginių vartojimu. Bet farmacijos industrija išleidžia vis daugiau pinigų kurdama naujus vaistus būtent iš augalų. Pastaruoju metu atliekama vis daugiau mokslinių tyrimų, ieškant unikalių biologinės kilmės medžiagų, todėl grįžtama prie tradicinių vaistažolių.
Mokslininkų akiratyje
– Kokių įdomių rezultatų jau pasiekta?
– Vienas proveržių – tai 2015 metais Nobelio premija medicinos srityje, skirta už kiečio vartojimą gydant maliariją. Taip buvo įvertinti kinų mokslininkės Youyou Tu darbai. Ji atrado artemizininą – vienos rūšies kiečių (Artemisia) kaupiamą vaistingąją medžiagą, kuri padėjo reikšmingai sumažinti maliarija užsikrėtusių pacientų mirštamumą. Šios mokslininkės atradimas buvo iš dalies pagrįstas kinų tradicinio gydymo vaistažolėmis žiniomis.
Ne tik kietis sulaukė mokslininkų dėmesio. Pastaruoju metu daug vilčių siejama su vaistiniu augalu sukatžole. Patariama vartoti šį augalą sergant širdies ir kraujagyslių neuroze, širdies raumens uždegimu, turint širdies ydą. Dėl raminamojo poveikio sukatžolė padeda gydyti depresiją, mažina nerimą, stresą.
Iš tikrųjų sukatžolė yra naudinga ne tik širdžiai, ji taip pat pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis. Tai – pavyzdys, kad tradicinių augalų taikymo sritys medicinoje vis labiau plečiasi, nes jie turi unikalių savybių, kurios atrandamos iš naujo.
Skirianti gija – plona
– Kodėl kai kurie gydytojai nenori pripažinti vaistinių augalų kaip efektyvios pagalbos?
– Yra plona gija, skirianti augalų preparatus nuo vaistų. Iš tikrųjų turėtume aiškiau apibrėžti tai, ką vadiname vaistais. Medikų skepticizmą lemia įvairios priežastys. Viena jų – iki šiol nėra sukurtų reikalavimų, kaip įteisinti augalinius preparatus. Laikantis tų pačių principų, taikomų išgrynintiems cheminiams junginiams, neįmanoma registruoti augalų produktų kaip vaistų, nes augaluose yra ne vienas biologinis junginys, jų gali būti dešimtys ar net šimtai.
Esu įsitikinęs, kad atliekant vaistinių žaliavų klinikinius tyrimus reikėtų vadovautis kitais kriterijais, nei tiriant vieną veikliąją medžiagą, kuri naudojama cheminiams vaistams.
Pavyzdžiui, yra daug atliktų eksperimentų, liudijančių, kad gudobelė gerina širdies veiklą, padeda aprūpinti deguonimi širdies raumenį, mažina kraujospūdį, plečia kraujagysles, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, stabdo viduriavimą, varo šlapimą, ji tinka vartoti nuo nemigos. Gudobelių vaisiuose yra daug antioksidantų, apsaugančių limfocitus nuo jonizuojančio spinduliavimo.
Nustatyta, kad gudobelės turi apie 150 veikliųjų medžiagų. Bet šios žinios pakimba ore, nes nėra atlikta tokių klinikinių tyrimų, kurie būtini kuriant naujus cheminius vaistus.
Eksperimentai ir pasekmės
– Kokių netikėtumų gali laukti tyrėjai, dirbantys su augalais?
– Kartais vaistingųjų augalų eksperimentų rezultatai sukelia priešingas pasekmes. Pavyzdžiui, Europos Sąjungoje buvo uždrausta vartoti šalpusnį, nes jis gali veikti baltuosius kraujo kūnelius limfocitus ir sukelti kraujo ligas vaikams, nes jie yra labiausiai pažeidžiami.
Tai buvo nustatyta, išskyrus iš šalpusnio vieną alkaloidą. Dėl vienos šios medžiagos šalpusnis atsidūrė draudžiamų augalų sąraše, bet tai nesąmonė, nes šalpusnis nėra nuodingas augalas. Sakyčiau, kurdamas augalus kaip receptus Dievas nedarė klaidų, jis elgėsi tvarkingai.
Simona KRASAUSKIENĖ
