Brangų laiką rodo ir nauji, ir seni laikrodžiai

Gargžduose laikrodžių taisykloje dirbantį Romą Slavinską apie laikrodininko darbą kalbinau daugiau nei prieš dešimtmetį. Tai primena ir pageltusi straipsnio iš „Bangos“ iškarpa ant sienos tarp senų sieninių laikrodžių jo darbo vietoje. Dabar čia laikrodžius taiso ir Romo žmona Inga.
Išmokė žmoną
Teorinių žinių apie laikrodžius Vilniuje profesinėje mokykloje jaunystėje įgijusiam R. Slavinskui taisyti juos pirmiausia teko Klaipėdoje, vėliau Gargžduose, ir čia buvo ne vienintelis šio seno amato atstovas. Sutaisyti mechaninį laikrodį kartais užtrukdavo ne dieną ir ne dvi. Įgūdžiai atsirado kasdien dirbant su patyrusiais meistrais. Dabar laikrodininko amato Lietuvoje nebemoko nei profesinėse mokyklose, nei kolegijose, o rasti meistrą, kuris sutiktų mokyti, ko gero, nebūtų lengva. Floriste dirbusi Romo žmona Inga prieš dešimt metų tapo jo mokine ir dabar kelias dienas per savaitę laikrodžių taisykloje Gargžduose pakeičia savo vyrą. Paklausta, ar daug kantrybės reikėjo, kol perprato laikrodžių mechanizmą ir amato subtilybes, Inga nusijuokė: „Svarbiausia buvo suvaldyti stresą, kad nedrebėtų rankos. O jos drebėjo, kai klientas atnešdavo laikrodį. Iš pradžių buvo sunku.“
„Vieno milimetro varžtukai jau yra dideli“, – šypsojosi Romas. Kad pincetu sugebėtum tuos varžtukus laikrodyje pakeisti, reikia ne tik nedrebančių rankų, bet ir gero regėjimo, kuris, deja, dirbant šį darbą, silpsta. Laikrodininkai neišsiverčia be lupos, didinančios vaizdą kelis kartus, būtinas ir geras apšvietimas, o pagrindiniai įrankiai – pincetas, atsuktuvai, žnyplės, lengvas plaktukas, laikrodžio stiklo atidarytuvas, presas – visada ant darbo stalo.
Bando sutaupyti
Taisyti senus mechaninius laikrodžius Romui ir Ingai tenka vis rečiau. Kadangi naujų detalių nėra pirkti, meistrai superka nebereikalingus senus laikrodžius ir panaudoja jų detales. Žmonės parduoda ir senų sieninių laikrodžių, mušančių valandas, kurių detalės laikrodininkams irgi praverčia.
Dažniausiai atnešami taisyti nebrangūs laikrodžiai, bet pasitaiko ir kainuojančių kelis šimtus ar porą tūkstančių eurų. Inga prisipažino, kad labiausiai bijo brangių: „Brangiausias buvo keraminis 1 500 eurų kainavęs laikrodis, kuriam reikėjo pakeisti elementą.“ Laikrodininkai pataria klientams to nedaryti patiems, nes išlaužus svirtelę laikrodis sugadinamas, o taisymas kainuos nemažai. Jie prisiminė klientę, kuri nesėkmingai bandė pakeisti elementą 600 eurų kainavusiam laikrodžiui. „Norėjo sutaupyti, bet ar buvo verta? Sulaužė mechanizmą ir stiklą, o už taisymą sumokėjo 68 eurus. Kitas žmogus atsinešė mašinine alyva suteptą laikrodį. Mūsų naudojamos specialios gramas kainuoja 18 eurų“, – taupių klientų nesėkmes vardijo laikrodininkas Romas ir perspėjo aliejų, skirtą maistui, irgi naudoti pagal paskirtį, o ne laikrodžiams.
Pakeisti laikrodžiui elementą – jau kurį laiką populiariausia paslauga, tačiau išmaniuosiuose esąs nekeičiamas akumuliatorius, todėl tokius laikrodžius tenka išmesti.
Rasdavo ir tarakonų
Kai Romas dar dirbo Klaipėdoje, savo darbe sezoniškumo nepastebėjęs, bet dabar Gargžduose esą kitaip. „Kai prasideda lauko darbai, klientų padaugėja. Pagal laikrodį galiu pasakyti, kokį darbą dirbo, kokiomis trąšomis tręšė, kuo laistė“, – juokavo patyręs meistras. Laikrodžius veikia cheminės medžiagos, vanduo, užteršiami jie įvairiais nešvarumais, kenkia kaitinimasis pirtyje.
Kartais laikrodžiai sustoja dėl juose įsikūrusių gyvų padarėlių. „Pasitaiko, kai koks mažytis voriukas įsibrauna į laikrodį, bet esu iš sieninio laikrodžio iškratęs širšių, o prieš daug metų klientai atnešdavo ir su tarakonais, kurie, atidarius laikrodžio korpusą, pradėdavo bėgioti ant stalo“, – prisiminė Romas netikėčiausius radinius.
Eilių neliko
„Prieš 30 metų eilės stovėdavo prie laikrodžių taisyklos, o dabar laukiu, kad ateitų koks žmogus. Anksčiau stalčiuose laikrodžių turėdavau 2–3 savaitėms, daugiausia atnešdavo mechaninių“, – įvykusiais pokyčiais dalijosi 40 metų laikrodininku dirbantis Romas. Būna dienų, kai ateina pora klientų, bet būna ir dešimt ar dvidešimt, kartais vienas atneša kelis laikrodžius.
Klientų pagausėja prieš didžiąsias šventes, kai tautiečiai į Lietuvą sugrįžta ne tik aplankyti artimųjų, bet ir pigesnių medicinos paslaugų. Tada parsiveža ir sugedusių ar tiesiog sustojusių laikrodžių. Po švenčių daugiau žmonių atneša pamažinti gautų dovanų laikrodžių metalines apyrankes, o kartais – akinius, jei iškrenta koks varžtelis.
Romas su Inga pastebi, kad dauguma perka nebrangius, o geresniais laikrodžiais jie laiko tuos, kurie kainuoja per 200 eurų. „Jei renkatės nuo 5 iki 50 eurų, tai nėra esminio skirtumo – visi laik­rodžiai rodo laiką“, – šypsojosi laikrodininkai. Klientų klausimai, ar jų atsineštas „Rolex“ originalus, Romui irgi kelia šypseną, juk jei nemokėjo bent 5 tūkst. eurų, tai atsakymas aiškus.
Savo klientams jie linki branginti laiką ir nepamiršti atsiimti sutaisytų laikrodžių. „Kai kurie atėję sako, kad patys jau pamiršo, kaip laikrodis atrodė…“ – šypsojosi Inga ir Romas.

Laima ŠVEISTRYTĖ