Devinta dešimtis – ne kliūtis grūdintis ir judėti
Mankšta, po to 4 kilometrai bėgte ir šaltas dušas – tokia po poros savaičių 82-ąjį gimtadienį švęsiančio gargždiškio Pranas Balserio dienos pradžia. Nuo mažumės judėjimą pamėgęs vyriškis sako nežinąs, kas yra gripas ir peršalimas, nors sušalti pasitaiko. Tada gelbsti paties prisirinktų žolelių arbata.
Neišgąsdino nei šaltis, nei pavojai
„Kiek save atsimenu, nenusėdžiu vietoje. Vaikystėje Varniuose, iš kur esu kilęs, su vaikais kieme žaisdavome įvairiausius judrius žaidimus. Tais laikais po pamokų būrelių nebuvo – patys prisigalvodavome veiklos. Sužinojau, kad kažkas išmoko vaikščioti ant rankų – ir aš išmokau. Prieš pamokas – mankšta, per pamokas – šuoliai į tolį, aukštį, imtynės… Neilgai teko mokytis – baigiau tik 6 klases ir su tėvais ištrėmė į Sibirą“, – prisiminė Pranas. Tačiau net atšiauriame Krasnojarsko krašte jam nestigo valios ir užsispyrimo. Matydamas vaikus, lankančius mokyklą, susirado vakarinę, nes tuo metu dirbo, ir vėl kibo į mokslus. Bėda ta, kad mokykla buvo už 30 kilometrų nuo vietos, į kurią šeima buvo ištremta. „Iki mokyklos kursavo keleivinis traukinys, bet grįžti reikėjo prekiniu. Įšokdavau į tambūrą ir važiuodavau laukdamas, kada traukinys sulėtins greitį, artėdamas prie mano stotelės. Tada šokdavau į naktį, bijodamas pataikyti ant kitų bėgių. Visko galėjo nutikti: ir susižeisti, ir net užsimušti“, – pripažįsta vyriškis. Noras baigti mokyklą buvo toks stiprus, kad neišgąsdino nei speigas, nei kasdienė pavojinga kelionė.
„Būdamas daugiau nei dvidešimties, pradėjau kas rytą maudytis upėje. Nuo vasaros maudžiausi, kol užšalo. Po maudynių eidavau į darbą – kaip ir daugelis tremtinių plukdžiau sielius. Žiemą į mane nustebę žiūrėdavo net vietiniai, nes prisipildavau į vonelę vandens, išsinešdavau į lauką ir apsiliedavau“, – šypsodamasis, lyg tai būtų buvę vieni juokai, pasakojo užsigrūdinęs Pranas.
Sužavėjo maudynės ir kelionės
Po tremties P. Balseris neatsitiktinai atsidūrė Gargžduose – Klaipėdos kraštas jam patiko, be to, gavo darbą silikatinių plytų gamyklos statybose. Vėliau Kaune baigęs ryšininkų mokyklą įsidarbino Gargždų pašte. Minija, kurios pakrantėmis vyriškis yra nuėjęs nuo pat ištakų iki Mingės kaimo, buvo tikras lobis – atsirado dešimties bendraminčių būrelis, kuris kasryt prieš darbą nerdavo į upę. „Bet dienos trumpėjo, oras ėjo šaltyn ir šaltyn, ir likau maudytis vienas“, – prisiminė Pranas. Po dvejų metų maudynes jis iškeitė į keliones – pažino Krymą, kuriame daug keliavo pėsčiomis, Altajų, Kaukazą, net Tolimuosius Rytus. „Dviračiu esu apvažiavęs visą Lietuvą. Kartą važiavau 11 dienų, o savaitgaliais trumpesniais maršrutais – po Žemaitiją. Pas tėvus į Varnius numindavau“, – šypsojosi keliautojas, prisiminęs nakvynes po atviru dangumi šieno kupetoj ar žaiginy. Gamtą ir sportą mėgstantis gargždiškis susidarydavo maršrutą žemėlapyje ir išsiruošdavo pasiėmęs fotoaparatą ir dienoraštį, kad užfiksuotų vietoves, datas, įspūdžius. Kartais pats nustemba paskaitęs dienoraščius, nes kai ką jau primiršęs.
Bėgimas – kaip duona
Prieš 30 metų bėgiojimu užsikrėtęs P. Balseris nubėgtų per gyvenimą kilometrų neskaičiuoja. Daugiausia per dieną įveikdavęs 20 kilometrų, o dabar kas rytą neskubėdamas – 4 kilometrus. „Bėgu palengva, kad neuždusčiau, 40 min. Vieną kilometrą nubėgu per 10 min. Ilsiuosi tik savaitgaliais ir kai labai prastas oras. Žiema – ne kliūtis, tik apsimaunu pirštines. Sibire pašalau rankas, jos ir dabar bijo šalčio“, – sako energija ir sveikata trykštantis vyriškis. Kartais savęs klausia, į ką toks atsigimė. Bet neprisimena jokio pavyzdžio, kuriuo būtų sekęs, kad kas nors būtų skatinęs judėti ir grūdintis. „Šeima mano pomėgiui niekada neprieštaravo, bet juo neužsikrėtė nei sūnus, nei dvi dukros. Anūkai irgi mieliau kompiuterinius žaidimus žaidžia“, – pripažįsta Pranas.
Apie malonumą iki šiol teikiantį judėjimą Pranas galėtų pasakoti valandas, o bendraamžiams, sėdintiems šiltuose namuose, linki bent išeiti pasivaikščioti: „Judėkit ir nesirgsit. Taip, jaučiu, kad akmenys tapo sunkūs, kuriuos anksčiau lengvai tampydavau, bet man neskauda nei kojos, nei stuburas.“
- P. Balseris kas rytą pasimankštinęs įprastu maršrutu nubėga 4 kilometrus. Po to – šaltas dušas ir apie 11 val. – pusryčiai. „Valgau viską, tik nemėgstu majonezo. Prieš 4–5 metus užsispyriau atsisakyti cukraus ir saldainių. Iki šiol nė vieno nesu paragavęs, bet šokolado neatsisakiau. Negaliu priaugti svorio, kitaip sunku bus bėgioti“, – įsitikinęs ir kūną, ir valią užgrūdinęs gargždiškis.
