Dokumentinis spektaklis „Liudijimai“ – kaip išgyventi karą?

„Liudijimai“ kūrybinė komanda. LNDT nuotr.

Nuo karo Ukrainoje pradžios visi išgyvenome pačias skirtingiausias reakcijas į konfliktą – šoką, nusivylimą, nuovargį ir net užmarštį. Paradoksalu, tačiau tokio masto konfliktas, pirmą kartą nepriklausomybės laikotarpiu vykstantis taip arti mūsų, vis labiau tampa įprastu ir kasdienišku. Pripratome prie nuolatinių paramos akcijų ir Ukrainos vėliavos spalvomis pasipuošusių logotipų bei viešųjų erdvių. Tačiau, kaip nepamiršti, kad karas vyksta ir toliau, kad kiekvieną dieną Ukraina netenka kelių šimtų kareivių, o šalis yra toliau griaunama, kaip ir jos žmonių likimai?

Pristatyme – aktorės savanorės
Nuo karo pradžios jau 13 milijonų ukrainiečių paliko savo šalį, o maždaug 8 milijonai pabėgėlių yra pasklidę šalies viduje. Šiuo metu apie 60 tūkst. Ukrainos gyventojų, daugiausiai moterys ir vaikai, bando pradėti naują gyvenimo etapą Lietuvoje. Daugelis jų jau dirba, sėkmingai įsilieja į darbo rinką. Tačiau taip pat nemažai daliai atvykusiųjų į Lietuvą, ypač iš rytinės Ukrainos dalies – Mariupolio ir kitų miestų, šis laikotarpis yra ypač sunkus dėl patirto civilių gyventojų genocido, vykdyto jų akyse.
Šios Ukrainos žmonių patirtys nuo pat karo pradžios įvairiomis formomis atsispindi ir mene – muzikoje, dailėje, kine. Vienas ryškesnių pavyzdžių Lietuvoje – šiuo metu kuriamas Oskaro Koršunovo dokumentinis spektaklis „Liudijimai“. Anot režisieriaus, vykstantis karas teatrui iškėlė radikalų iššūkį – „kai realybė yra tokia, kokia ji yra dabar, bet kokia fikcija tampa per menka. Statyti „normalų“ spektaklį nekyla ranka, bet tylėti irgi neįmanoma. Dramatizuoti tai, kas vyksta, imantis klasikos, ieškant metaforų ir analogijų, rodos, tiesiog beviltiška. Ir nemanau, kad atsirado šiuolaikinių pjesių, reflektuojančių tai, kas vyksta“, – sako režisierius ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas Oskaras Koršunovas.
Pirmojo spektaklio eskizo pristatyme auditorijai dalyvavo aštuonios aktorės savanorės, kurios susitiko su Lietuvoje gyvenančiomis ukrainietėmis ir jų liudijimus gyvai perpasakojo teatro scenoje. Viena jų – Diana Anevičiūtė, su kuria aptarėme, ką reiškia vaidinti spektaklyje, kalbančiame apie gyvenimą griaunančias, sukrečiančias patirtis.


Dvi istorijos
– Atrodo, jog teatro ar meno paskirtis kalbėti apie pasaulį metaforų kalba, ieškoti analogijų čia netenka prasmės. Spektaklis tampa liudijimu. Ką reiškia vaidinti spektaklyje, kuris yra taip arti tikrovės?
Iš tikrųjų, net negaliu sakyti, kad šis spektaklis – arti tikrovės. Tai pati tikrovė. O. Koršunovas prašė mūsų pačių surinkti istorijas, susitikti su žmonėmis – moterimis, kurios pabėgo, paliko vyrus, kurie šiuo metu turi kariauti ir ginti savo šalį. Tas kelias nėra lengvas – vienos moterys nori kalbėti, kitos nenori ir galbūt niekada nekalbės.
– Kokias istorijas Jums teko perpasakoti? Kaip vyko bendravimas su žmonėmis, kurių prisiminimai buvo skaitomi?
Aš pasirinkau dvi istorijas. Pirmoji yra apie Aną, kuri pasitraukė iš Mariupolio. Į Mariupolį Anos šeima atvyko kaip į kurortinį miestą, ten statėsi namus. Kai prasidėjo karas, ji buvo viena. Vyras buvo kaip tik išvykęs dirbti į Lietuvą. Ji, rusų kariuomenės puolamame mieste, liko viena su dviem vaikais – keturių ir septyniolikos metų mergaitėmis. Visas jos pasakojimas buvo apsisprendimas ką daryti – ar pasilikti ir kažkaip išgyventi, ar bėgti. Miestas jau buvo apsuptas, geležinkelis susprogdintas. Ji turėjo mašiną, bet nelabai mokėjo vairuoti. Ir vis dėlto dar penkioliką dienų ji bando išgyventi. Dėl to ir man pačiai jos pasakojimas buvo įdomus dėl patarimų – kaip elgtis, kai bombarduoja iš visų pusių? Ir vis dėlto galiausiai, ji apsisprendžia – nusibraižo žemėlapyje kelius, kaip ji ištrūks iš to miesto. Po to, jos ilga istorija pasakoja, kaip ji atsiduria Lietuvoje. Tokia yra pirma istorija. Tačiau joje yra labiau akcentuojamas pats apsisprendimo momentas, o ne ilga kelionė į Lietuvą. Šis apsisprendimas lėmė, kad ji liko gyva – dabar jos namų vietoje tik griūvėsiai.
Kita istorija – taip pat moters iš Mariupolio. Prasidėjus karui ji galvojo, kad centrinėje Ukrainos dalyje bus saugiau. Tačiau centrinėje Ukrainoje, netoli Azovstal gamyklos vyko dar didesni susišaudymai. Jos akyse prie durų buvo sušaudytas jos sūnus, o tėvas bandęs jį apsaugoti irgi buvo nužudytas. Kadangi dar buvo maža anūkėlė, neturinti net vienerių metų, moteris nusprendė trauktis. Tuomet prasideda ilga kelionė – jos sužino, kad yra pabėgėlių stovykla ir kad kai kurie žurnalistai padeda išvežti žmones, nes be leidimų iš ten nebuvo galima išvažiuoti. Po ilgų paieškų, ji suranda žurnalistą, kuris jai padeda palikti stovyklą. Moteris papasakojo savo sapną, kaip ji išsivadavusi bėga į didžiulį kalną ir mato aplink save pušyną, o dabar ji gyvena Vilniuje, kur aplinkuj vien pušys.
Čia, žinoma, pasakoju bendrais bruožais, tačiau susitikimai trukdavo gerokai ilgiau, net tris valandas, kadangi prašiau, kad papasakotų smulkiai su visomis detalėmis. Mūsų kaip aktorių užduotis buvo papasakoti tai, ką mes išgirdome, nes liudijimai nėra skaitomi. Todėl kiekvieną kartą pasakojant, istorija būna vis kitokia – vieną kartą galbūt geriau prisimeni vieną detalę, kitą kartą kitą. Tai gyvas pasakojimas. To negali išmokti.


Režisierius išnaudojo situaciją
– Ką Jums asmeniškai reiškia dalyvauti tokiame spektaklyje?
Iš tiesų, žmonės dabar yra labai susitelkę, nori pagelbėti ir taip pat bėgantiems nuo karo reikia užuojautos. Taip pat neretai jiems reikia veiklos ar galimybių kūrybiškai atsiskleisti, išreikšti tai, ką patyrė. Prasidėjus karui, klausiau savęs, ką galėčiau nuveikti, kuo prisidėti asmeniškai? Tad šis dalyvavimas man atrodo geriausias, mano kaip aktorės, atliepas į tai, kas vyksta.
Taip pat režisierius labai gerai išnaudojo situaciją – mūsų teatras dabar yra remontuojamas, atrodo kaip tikri griūvėsiai, o vietoj scenos – milžiniška duobė, amfiteatras be kėdžių, dekoracijų nėra. Tad pati scenografija kalba pati už save, tarsi tai, iš tikrųjų, būtų pats Mariupolis.
Bendravau po spektaklio su Andželika, viena iš moterų, kurios liudijimas buvo perpasakojamas. Ji sakė, kad aktoriai atrodė kaip vėlės, kurios bando kreiptis į žiūrovus iš anapus ir papasakoti apie karo tikrovę. Man tai atrodė labai įdomu, kadangi moterys, kurių istorijos buvo pasakojamas, lietuviškai nemoka, tačiau vien iš intonacijos suprato, kada apie kokį įvykį yra pasakojama.
– Turbūt toks išgyventų įvykių perpasakojimas padeda ir patiem jų dalyviams, turi terapinį poveikį?
Pats spektaklis truko net tris valandas ir, anot besiklausiusių moterų, jos pačios negalėtų taip papasakoti. Tokių pasakojimų jiems reikia daug – jos yra davusios ir interviu, ir dalyvavusios kituose panašiuose formatuose, pavyzdžiui Ramintojos bažnyčioje Vilniuje, kurių metų yra liudijama apie išgyventas karo patirtis. Bet kuriuo atveju, išsikalbėjimas turi terapinį, gydomąjį poveikį.
– Viešojoje erdvėje spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas nemažai kalbėjo, jog yra labai svarbu, kad istorijos yra perpasakojamas, įtraukiant dar vieną liudytoją – aktorių. Kaip atrodė pasiruošimo procesas, repeticijos, ką reiškia kiekvienąkart naujai pasakoti tokius skaudžius įvykius?
Kai yra noras pasakoti, kalbėti, tada apie nieką kitą negalvoji. Kita vertus tu negali atsiriboti – tave patį stipriai veikia pasakojami įvykiai, tačiau man svarbiausia yra noras papasakoti, perteikti tai, kas įvyko ir šiuo metu vyksta Ukrainoje.

Augustas KALINAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių