Doviluose tautodailininkės darbuose atgijusi K. Donelaičio kūryba

„Nežinios jausmas atsiklaupus prie naujos drobės – kaip pradedant mokytis naują kūrinį: ar prisileis, ar paklus rankoms? Muzikos akademijoje įgytos žinios randa savo vietą paveiksluose, reikalaudamos ritmo, dinamikos, polifonijos, pagrindinės ir šalutinės temų pokalbio. Medžiagos marginimas, kai iš tamsos išnyra marmuro raštai ir dar kažkas – ko tikėjaisi ar nesitikėjai – kaip stebuklas, neleidžiantis suaugti ir žadantis vaivorykštę po kiekvieno lietaus“, – štai taip savo kūrybą apibūdina tautodailininkė, Vilniaus Algirdo muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Jūratė Buožienė, Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dovilų filiale surengusi 26-ąją personalinę parodą.

Ji dalyvauja Vilniaus krašto tautodailininkų parodose, vykdo įvairias edukacines veiklas, jos paveikslai kabo įvairiose Lietuvos viešose erdvėse bei sulaukė pasisekimo Skandinavijoje, Šveicarijoje, Austrijoje ir Anglijoje. Doviliškiai turėjo galimybę pamatyti jau antrąją kūrėjos parodą. Pirmoji – „Dingę prūsai“ eksponuota prieš penkerius metus. Paroda „Donelaitis“ sulaukė ypatingo dėmesio – renginiu susidomėjo ne tik suaugusieji, bet ir Dovilų pagrindinės mokyklos moksleiviai, kurie dalyvavo atviroje pamokoje „Atrask Donelaitį“, atskleidė savo žinias apie rašytoją, skaitė Donelaičio poeziją. Daug juoko ir emocijų sukėlė Dovilų pagrindinės mokyklos moksleivio Kristupo Elvikio perskaitytas Donelaičio kūrinys „Pasaka apie šūdvabalį“.

Antroje renginio dalyje menininkė pasidalijo marginimo technikos subtilybėmis. Specialia, netradicine tekstilės marginimo technika, atkeliavusia iš Japonijos, kuri panaši į shibori tie dye, marginti paveikslai sukuria nepakartojamą „Metų“ laiko pasaulio pojūtį. Jį sustiprina ir neatsitiktinai parinktos spalvos.Rausvai ruda atspindi nedėkingas lietuvininkų žemes, mėlyna – Prūsų Lietuvos vandenis, o balta – žmones, geresnį pasaulį ir gyvybę. Menininkė prisipažino, jog šia technika kuria jau bemaž 30 metų, ir pirmasis darbas buvo išsyk pavykęs, nors visada pasitaiko, ardant nudažytą kūrinį, kad įkerpi, siūlą patrauki, ar spalvos susilieja ne taip, kaip tikėjaisi. Tuomet, pasak J. Buožienės, audinys tampa dar viena suknele, – mat šia technika margintas rūbas taip pat yra jos pomėgis. Menininkė atskleidė, jog kūrinys ant medvilninio audinio pradedamas kurti nusipiešiant norimą paveikslą. Vėliau, siekiant užkirsti kelią dažų patekimui į kai kurias vietas, darbas siuvinėjamas, lankstomas, raišiojamas, suspaudžiamas, susukamas ir suvyniojamas. Tai reikalauja ne tik ypatingo kruopštumo, bet ir fizinės jėgos, atidumo, kantrybės, dėl to, kad, rišant ir dažant dažnai susižeidžiama, todėl apsaugoti rankoms sunaudojama daug pleistro. Sunkų darbą atperka atsirandantis vaizdas drobėje, jame atsispindi meilė lietuvininkų kraštui, kuriame jau 20 metų gyvena tėvai, bei svajonė čia grįžti.

Eligija ŽUKAUSKIENĖ

Dovilų filialo bibliotekininkė

Donato BIELKAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių