Emigrantai Norvegijoje išmoko neberėkti ant vaikų
Trejus metus Norvegijoje gyvenanti šeima iš Klaipėdos rajono neketina grįžti į Lietuvą. Jų mažametės mergaitės jau puikiai kalba norvegiškai, adaptavosi prie švietimo sistemos. Tautiečių šnekas, kad Norvegijoje grobiami vaikai, jie vadina mitu, tačiau pripažįsta, kad skandinavai žymiai griežčiau kontroliuoja vaikų priežiūrą.
Adaptacija jau praeityje
„Išvykome, kai viena dukra dar ėjo į darželį, o vyresnėlė jau lankė pradinę mokyklą. Buvo skirtas kalbos mokytojas, kuris padėjo viską suprasti. Kai vyresnėlė išlaikė atitinkamą testą, nustatyta, kad ji pasiruošusi lankyti mokyklą. Žinoma, buvo ir ašarų, ir nenoro eiti į nepažįstamą švietimo įstaigą, vaikai pasijuto įmesti kaip į barščius. Tačiau, kaip sakėme, visus metus mergaitės turėjo lietuvių kalbos mokytoją, kuris kartą per savaitę su jomis užsiima ir dabar, padeda ruošti namų darbus. Esant poreikiui, šis pedagogas yra iškviečiamas. Tai mums nekainuoja. Viskas išėjo į naudą. Sunkus adaptacijos periodas jau praeityje“, – pasakojo emigrantai.
Jie džiaugiasi, kad per pusmetį bent porą kartų švietimo įstaigoje vyksta reguliarūs susitikimai, kuriuose dalyvauja pedagogas, tėvai, vaikas ir vertėjas. Svarbu, kad tėvai keistųsi, ne visada ateitų vien mama ar tėtis. Pedagogas nori bendrauti su abiem. Aptariami pasiekimai, iškylančios problemos, galimi jų sprendimo būdai. „Jei pasakai darbdaviui, kad man susitikimas su vaiko mokytoju, iškart išleidžia be jokių pretenzijų“, – teigė dviejų dukrų tėtis.
Paiso visų rekomendacijų
Anot emigrantų, nėra buvę atvejų, kad mergaičių mokykloje pedagogai ar kiti specialistai klausinėtų apie tėvų elgesį namuose ir pan. „Vaiko teisių tarnybos paprastai reaguoja tada, kai yra skundas. Niekam ne paslaptis, kad savaitgaliais lietuviai mėgsta šiek tiek garsiau patriukšmauti, susiburti į kompanijas, būna, jog išgeria ir alaus. Jei kažkas iš aplinkinių pamatys, kad tavo rankoje alkoholinio gėrimo skardinė, pats pusiau svirduliuoji, o šalia laksto vaikai, iškart praneš atitinkamoms tarnyboms“, – sakė buvę Klaipėdos rajono gyventojai.
Kartą viena iš mergaičių susitrenkė pirštą, gaudydama krepšinio kamuolį mokykloje. Buvo iškviesti tėvai, ir mokytoja rekomendavo nuvežti mažametę pas gydytoją. „Buvau tikras, kad tam pirštui nieko neatsitiko, tiesiog susitrenkė. Jei eini pas gydytoją Norvegijoje, tai turi būti pasiruošęs eilėje pralaukti 3–5 valandas. Tačiau su žmona pakalbėjome, kas atsitiks, jei neatsižvelgsime į mokytojos rekomendaciją ir dukters nenuvešime. Kam mums reikia nemalonumų? Tad važiavome į gydymo įstaigą tiesiog dėl ramybės. Juk viskas dėl dukterų ateities“, – pripažino emigrantas.
Šaukimas – tabu
Abu sutuoktiniai įsitikinę, kad emigravus į kitą šalį svarbu vadovautis tos šalies įstatymine baze, nusistovėjusia tvarka. „Aš taip pat esu karšto būdo, anksčiau būdavo, kad pakeldavau balso toną prieš dukras. Tačiau dabar, nors ir buvo sunku, išmokau neberėkti ant savo atžalų. Ir akivaizdžiai matau, kad ir taip galima susitarti, tereikia viską ramiai ir aiškiai išdėstyti“, – pasakojo dviejų mergaičių mama.
Pašnekovai vienoje iš Norvegijos parduotuvių buvo įvykio liudininkai, kai kažko užsigeidęs vaikas isteriškai pradėjo rėkti, mama jau visas prekes buvo išsidėliojusi ant prekystalio. Ji vaiką pasiėmė į rankas, visų atsiprašė ir jį nunešė į mašiną. Grįžo ir baigė apsipirkti. „Visiems tai buvo suprantamas dalykas. Jei moteris būtų šaukusi, turbūt situacijos atomazga būtų kitokia“, – svarstė Norvegijoje gyvenantys lietuviai.
Jie pripažino, kad artimų draugų norvegų neturi. Su kaimynystėje gyvenančiaisiais gali nebent trumpam susitikti, kartu išgerti kavos ar dalyvauti bendrose kiemo talkose. Vyras, dirbantis statybose, jau susikalba norvegiškai, o moteris dar tik mokosi. Ji įsidarbino valymo sektoriuje.
Mokykloje krūviai nedideli
Savaitgalius šeima dažniausiai aukoja dukrų užsiėmimams. Mat abi lanko plaukimo, krepšinio, rankinio ir choro būrelius. Vyksta varžybos, tad turi dalyvauti. Kaip viską suspėja? „Mokykloje krūviai nėra tokie dideli. Jos gauna užduotis pirmadieniais ir antradieniais, o atsiskaito penktadieniais. Namuose retas atvejis, kad ruoštų namų darbus. Paprastai viską atlieka švietimo įstaigoje. Penkių šešių knygų ant pečių taip pat nesinešioja. Parsineša nebent pratybų sąsiuvinį, tačiau visos užduotys yra kompiuterinėje sistemoje, į kurią įeina ir mokytojas, tad gali pateikti savo pastabas“, – skandinavų švietimo sistemos niuansus atskleidė lietuviai.
Jokių priemonių mokyklai pirkti jiems taip pat nereikia. Viskas yra duodama. „Vienintelis dalykas, kokį pirkome, tai popierius knygoms apsilenkti“, – replikavo mama. Abu tvirtina, kad į Lietuvą grįžti neketina: „Išmokus kalbą, nėra ko trauktis.“
KOMENTARAS
- Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena ŠAULYTĖ: „Sveikintinas požiūris, jog šeima, gyvenanti svečioje šalyje, paiso ten galiojančios įstatyminės bazės. Teigiamai vertinu ir tėvų, pedagogų, vaikų ir vertėjo bendrus reguliarius susitikimus. Pas mus įprasta, kad tėčiai išlaiko šeimą, jie neturi laiko. Tačiau kiekvienam mažamečiui labai svarbu, kad susirinkimuose lankytųsi ne tik mama, bet ir tėtis. Pateiktas pavyzdys, kaip mergaitę dėl sutrenkto piršto rekomendavo nuvežti pas gydytoją, ir tėvai į tai atsižvelgė, mums parodo, kad Norvegijoje rekomendacijų yra paisoma. Jei ir pas mus daugiau tėvų taip elgtųsi, būtų tikrai mažiau problemų.“
