Filosofas G. Mažeikis: „Reikšmingi kultūriniai naratyvai gali reikštis i konkuruoti tarpusavyje“
Gintautas Mažeikis – Lietuvoje žinomas filosofas, VDU profesorius, kairiosios minties atstovas. Ši mąstymo kryptis Lietuvos viešajame gyvenime yra sutinkama kur kas rečiau, nei liberalizmas ar dešiniųjų intelektualų pasisakymai. Pagrindinė to priežastis – sovietinė praeitis, neretai skatinanti klaidingai sutapatinti kairiąją mintį su komunizmu ir jo ideologija. Tačiau vakarietiška kairiųjų pažiūrų filosofija gali padėti atrasti daugybę naujų požiūrio kampų, kurie Lietuvoje nėra sulaukę pakankamai dėmesio. Nuo socialinės nelygybės, skurdo ir politikos iki kino filmų – kairioji mintis gali padėti daugelį temų atrasti naujai.
– Pradėkime nuo bendro Lietuvos kultūros lauko ir jo kaitos per pastaruosius tris dešimtmečius. Neretai viešojoje erdvėje galima išgirsti, jog sovietinės praeities reliktai – apolitiškumas, nenoras dalyvauti visuomeninėje, bendruomenių veikloje ir iniciatyvos stygius šiuolaikinėje Lietuvoje tik sustiprėjo dėl vakarietiško individualizmo, stiprių socialinių ryšių nykimo. Ar pritartumėte šiai minčiai?
– Pirmiausia, kultūrinio lauko dalyviai šiandien pakankamai skiriasi nuo sovietinio laikmečio žmonių. Pastariesiems dabar yra mažiausiai keturiasdešimt metų, o gimę dar vėliau dažnai ir nepajuto to laikmečio spaudimo. Taigi, iš principo mes kalbame apie vyresnius nei penkiasdešimties metų žmones. Tačiau šie žmonės, žinoma, yra labai įvairūs. Vieni jų yra patyrę savo tikėjimo, savo nuostatų lūžius – turiu minty tuos, kurie nuoširdžiai tikėjo tarybine santvarka ir pačioje pradžioje nebuvo didžiausi kovotojai už Lietuvos nepriklausomybę, nes bijojo. Vėliau, patyrę ekonominę blokadą ir įvairius devyniasdešimtųjų bei vėlesnių dešimtmečių nepriteklius, jie neabejotinai pasimetė naujajame Lietuvos politiniame lauke. Daugelis jų išties yra ir apolitiški, ir akultūriški – taigi jie renkasi nebalsuoti bei aktyviai nedalyvauti politikoje ir kartu beveik tie patys žmonės yra neaktyvūs kultūros sferoje.
– Minėjote žmones, kuriems šiuo metu yra per penkiasdešimt metų, kaip labiausiai paveiktus sovietmečio, tačiau jaunąją kartą taip pat veikia vyresnių žmonių kuriama aplinka. Be to, kultūrinės tendencijos, ateinančios iš Vakarų, kurių dalimi vis labiau tampame, yra gana dvilypės – viena vertus turime individą ir jo laisvus pasirinkimus, kitą vertus ir stiprius judėjimus, kaip „Fridays for Future”, „Black Lives Matter” ir kitus. Tad kokia ta jaunoji karta Lietuvoje – vengianti politikos ar pajėgi ją kurti?
– Jaunoji karta, lygiai taip pat, kaip ir vyresnioji, skyla į aibę įvairiausių grupių. Čia galima pažymėti, kad tarp dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių buvo nepaprastai daug įvairių subkultūrų atstovų – hipiai, pankai, metalistai, romuviečiai ir kiti. Tuo tarpu grupėje, jaunesnėje nei keturiasdešimt, – priešingai subkultūrinis aktyvumas su kiekvienais metais ryškiai mažėjo. Priklausomybė subkultūrai menko pirmiausia augant individualistiniam kultūros vartojimui ir vėlesniam kultūros vartojimui socialiniuose tinkluose. Tai reiškia, kad šios dvi grupės kultūrinio elgesio požiūriu labai smarkiai atsiskyrė viena nuo kitos. Galbūt tik šių grupių elitas kažkiek supanašėjo, tačiau didžioji dauguma žmonių išsiskaidė į labai skirtingas vartotojų grupes. Dėl to šioms grupėms reikia labai skirtingos kultūros ir jos viena kitos visai negirdi.
– Įdomu pastebėti, kad dažnai ypač dešinieji intelektualai ar visuomenininkai priekaištauja politikams, kad Lietuva, kaip valstybė, neturi aiškaus tikslo ar krypties, tačiau visuomenę sudaro labai daug grupių, kurioms vieno naratyvo surasti neįmanoma. Visgi ar verta ieškoti vieningo naratyvo ar tai jau būtų prieštaravimas liberaliajai demokratijai iš esmės?
– Reikšmingi kultūriniai naratyvai gali reikštis ir konkuruoti tarpusavyje. Niekas netrukdo jiems pasirodyti ir politiškai konkuruoti, tokiu būdu kuriant kultūrinį – politinį lauką. Jeigu pradėtume politines partijas rinkti ne pagal tai, ką jos siūlo energetikos sektoriui, bet pagal tai, ką jos nori nuveikti kultūros srityje – tai būtų stebuklas. Taip pat būtų stebuklas, jei Lietuvos žmonės pasirinktų vienus ar kitus politinius lyderius pagal jų požiūrį į kultūrą. Tokio įvykio pas mus dar nėra buvę. Galbūt šis žvilgsnis šiek tiek reiškėsi Sąjūdžio metu, bet po to jis beviltiškai prapuolė nomenklatūrinėse sutemose. Kultūros politikos argumentai tapo niekiniai, todėl jei pasirodytų partija su aiškiomis kultūros deklaracijomis – tai būtų naujas dalykas. Taip pat tokia partija neprivalo būti vienintelė. Žinoma, dešinieji galbūt norės vienos programos, kairieji dar kitos, o liberalai trečios. Šioje vietoje tikrai nebus sutarimo, tačiau mes pernelyg dažnai manome, kad turėtų būti viena atskira Lietuvos kultūros programa. Kai mes kalbame apie energetiką ar švietimą, mes juos matome Europos Sąjungos arba Europos šalių bendradarbiavimo kontekste. Tačiau kultūros politikos programos tarptautiškumo mums tikrai trūksta. Jos nėra tarptautiškos, nors kultūros festivaliai ar renginiai Lietuvoje gali būti labai tarptautiški. Tai reiškia, kad politinės programos nemato šių festivalių, nesupranta jų, kaip savo orientyrų. Jei mes pasižiūrėsime, kokie politikai vadovauja kultūrai, tai jie dažniausiai nemato to, kas vyksta Lietuvos kultūros gyvenime. Todėl kultūros politikos programos nėra orientuotos į Europą. Jos dažniausiai kalba apie bendruomenių bei paveldo vertę ir retkarčiais dar prideda vieną kitą mažą naujadarą, kaip kūrybinės industrijos, manant, kad jos gali be didelių bėdų išgyventi savaime ir atnešti didelį pelną.
– Pažvelkime kiek iš kitos pusės – kultūros politikai stinga tarptautiškumo, tačiau ar mes patys esame pajėgūs ką nors naujo pasiūlyti idėjiniame, politiniame, kultūriniame lygmenyje, kas peržengtų Lietuvos ribas?
– Lietuvių menininkai yra tikrai nemažai pasiekę tarptautinėje erdvėje, kaip dirigentai ar Venecijos festivalių ir bienalių laimėtojai. Lietuvos kultūros tarptautiškumas tikrai didelis, bet jis nėra atspindimas partijų programų skiltyse, skirtose kultūrai. Žinoma, tik kyla klausimas, kas jį įvertins? Jei žvelgtume iš tarptautinės perspektyvos, yra keletas sričių, kuriose Lietuvos menas yra vertinamas visoje Europoje – tiek Europos Sąjungoje, tiek ir Rusijoje. Pirmiausia tai bus teatro režisieriai, kurie yra labai gerai vertinami, antra, dirigentai, surenkantys pilnas sales nuo Londono iki Maskvos. Literatūros ir kino srityse yra sunkiau, kadangi rinkoje dominuoja didžiosios leidyklos ir Holivudo produkcija ir net tokioms didelėms šalims, kaip Lenkija, yra sunku čia išsikovoti savo vietą. Vis dėlto Šarūno Barto filmai, taip pat lietuvių dokumentika yra pelniusi nemažai apdovanojimų, ji pripažinta ir vertinama. Tad kultūros originalumo ir naujumo Lietuvoje tikrai netrūksta. Tik kyla klausimas, kiek jis yra reflektuojamas ir kiek lietuvių kultūrinė sąmonė yra paveikta Holivudo bei populiarios televizijos? Nes dabar atrodo, jog pernelyg dažnai mes savo kūrėjų pasiekimų nebematome, nebegirdime ir nenorime jų suprasti.
– Sugrįžkime dar šiek tiek prie politikos ir demokratijos. Dažnai atrodo, jog demokratija Lietuvoje nėra taip vertinama ir branginama, kaip Vakaruose. Mes dažniau ją siejame su biurokratija, lėtais procesais bei varginančiomis kompromiso paieškomis. Tad jei turėtume gyvybingesnį kultūros gyvenimą, pavyzdžiui, aktyvesnę kairiųjų partijų veiklą, ar nebūtų mūsų demokratija energingesnė ir gyvybingesnė?
– Taip, čia galima pastebėti, kad Lietuvoje demokratija dažniausiai yra suprantama formaliai – turime teisę balsuoti, ja naudojamės, taip pat laimei turime galimybę rengti sąžiningus rinkimus, skirtingai nuo savo kaimynų. Tad tokia paprasta ir formali demokratija Lietuvoje veikia. Iš principo veikia ir politinių partijų atstovaujama demokratija, vadinamoji derybų demokratija – partijos Seime nuolat derasi, sudarinėja koalicijas ir šiuo požiūriu viskas yra gerai. Toliau turime dalyvavimo demokratiją, kai įsitraukia įvairios žmonių grupės, bet kad ji būtų efektyvi, reikia ir platesnio politinio spektro, kad visuomenė matytų ir atpažintų savo kultūrinio ar politinio lauko atstovus. Didžiausia problema, kai Lietuvoje kalbame apie atstovaujamąją demokratiją, yra įsivaizdavimas, kad visa tauta joje ir dalyvauja. Tai yra dešinysis požiūris į dalyvavimo demokratiją. Tada mes pradedame skirstyti žmones, kurie iš tikrųjų yra tauta ir kurie nėra tauta. Kairioji šios demokratijos vizija sako, kad mūsų visuomenė yra sudaryta iš įvairių interesų ir įvairių galimybių grupių. Tauta negali dalyvauti demokratijoje. Joje dalyvauja moterys, krikščionys, jaunimas – visa tai labai skirtingos socialinės grupės. Kairioji politinė mintis tyrinėja šias grupes ir stengiasi išsiaiškinti, kokios yra kiekvienos grupės galimybės dalyvauti šiame procese, ar jos nėra žeminamos, ar turi lygias galimybes ir tada jau vadovaudamasi šiais tyrimais, kairioji mintis formuluoja konkrečius žingsnius, kam ir kada turėtų padėti.
– Kaip manote, koks yra filosofo, viešojo intelektualo vaidmuo šiuolaikinėje Lietuvos visuomenėje? Ar jis dar turi savo vaidmenį?
– Tai yra gana didelės konkurencijos laukas, kur veikia daug rinkos dėsnių ir kai tik filosofas ten įžengia, jis pats yra pradedamas perdirbti ir transformuoti pagal šios sferos dėsnius, siūlant jam vis platesnes veikimo galimybes ar kitaip tariant įvairias pagundas. Dėl to yra labai sunku išlikti kritiškam. Vis dėlto pirmoji viešojo intelektualo ar filosofo funkcija yra visuomenės kritika ir antroji, žinoma, galimybių, kurios nėra pakankamai išnaudojamos ar pastebimos, įvardijimas.
Augustas KALINAUSKAS
