Garbės žodis ir garbės vardas

Kiekviena ateinanti aktualija, tema ar skandalingas poelgis atsineša ir savo žodyną. Kai kalbama apie protestą, mitingus, populiariausi žodžiai – „vagys“ ir „gėda“, kai apie infliaciją –„kainos“ ir „mokesčiai“, jeigu kalba dabar pasisuka apie kaimą – „pienas“ ir „perpirkėjai“, apie mokyklą – „mokytojų trūkumas“ ir „matematikos egzaminas“, apie partijas – „vertybės“ ir „nepotizmas“ ir t. t. Vardinti galima nemažai, tik gaila, kad vis menkiau ir menkiau girdimas žodis „garbė“, o neretai jis išvis kuriam laikui iškrinta iš kasdienybės, išsitrina, lieka šventiniu atributu. Kaip ir garbės žodis, garbės vardas.
Kas dabar patikės garbės žodžiu? Greičiau pirštą prie smilkinio pasukios ar pasiųs toliau nepadoria kryptimi. Tereikia pamėginti skolintis, užstatu paliekant garbės žodį, pamatysite, kad ir artimiausias žmogus sudvejos. Šiame materialumo laike, kai diena prasideda ir baigiasi pinigų skaičiavimu, kalbos apie pasitikėjimą ar pasikliovimą garbės žodžiu atrodo naiviai. Kaip ir mėginimas sumenkinti turtus ar pinigų galią. Jau senų senovėje pinigai formavo žmonių santykius, o atsiradę lakūs posakiai nugulė į tautosakos aruodus. Kas dabar paneigs šią išmintį, jog „pinigai duris atidaro“ ar „pinigų neturėsi – bylą pralaimėsi“, „ir velnią mylėtų, kad tik jis pinigų turėtų“. Jeigu būtų paisoma ne pinigų, o gero vardo, tai ir garbės žodis nebūtų toks suvargęs, pamirštas ir į gyvenimo pakraštį nustumtas.
Kai dominante tapo Vilnius, tai visa kita Lietuvos dalis pateikiama tokia pilka provincija, kurios net gėdytis negėda. O norisi pasakyti: taip, čia neatvažiuoja Robis Viljamsas ar kokia Madona, bet užtat čia žmonės moka kurti teatrą, spektaklius, įdomiausius renginius. Jie tradiciškai susirenka į bendruomenės šventes ir jų nereikia linksminti, nes sugeba patys. J. Lankučio bibliotekos, Priekulės, Veiviržėnų, Dovilų renginiai neretai puikiai žiūrėtųsi ir sostinėje, o nuoširdumu ir išmone nekart, ko gero, ir aplenktų.
Visada suklūstu, kaip žmonės pristato savo gimtinę. Pvz., iš kur jie į Vilnių atvažiavo – iš Klaipėdos ar iš Gargždų. Kai išgirstu, jog gargždiškis klaipėdiškiu tapo, tai ne tik juokas, bet ir svetima gėda užplūsta. Šis žmogus, ko gero, ir savo namų, ir savo tėvų gėdysis. Todėl taip gražu buvo žiūrėti laidą „Pasivaikščiojimai“, kurioje po snieguotus, lynojančius Gargždus vaikščioja laidos vedėjas Rytis Zemkauskas ir kalbina aktorių Vaidotą Martinaitį. Užaugęs Gargžduose, čia lankęs muzikos mokyklą, populiarus teatro ir kino aktorius taip šviesiai pasakoja apie mūsų miestą, koks jis buvo ir kas dabar čia yra. Prisimena vaikystės epizodus: parkas, senoji muzikos mokykla, buvęs medinukas kultūrnamis, Klaipėdos gatvė… O pro šalį einą žmonės sveikinasi, šypsosi, stabteli. Tai pats patraukliausias nedidelio miesto bruožas, skiriantis jį nuo skubančio, bėgančio, ūžiančio didmiesčio. Galėjo ir V. Martinaitis būti klaipėdiečiu, nes ten vėliau išsikėlė gyventi jo tėvai, bet sugrįžo į pradžią. Ir tokiais gražiais prisiminimais, šviesiu humoru, manau, paglostė kiekvieno šią laidą mačiusio gargždiškio širdį.
Įsivaizduokime, koks sudėtingas sprendimas teikti Garbės vardą nusipelniusiems miesto ir rajono žmonėms. Žinoma, kur kas paprasčiau gyvenimą ir darbus vertinti tų, kurių jau gyvų nėra. Gyvieji žmonės nuodėmingi, nes pats gyvenimas be galo įvairus ir sudėtingas. Štai per vienas vakaro Mišias kunigas pamokslo pradžioje netikėtai kreipėsi į susirinkusiuosius klausimais. Pirmasis iš jų buvo: „Pakelkite ranką, kas iš jūsų esate nuodėmingas.“ Kaip tuo metu elgiasi žmonės? Ogi sutrikę žvalgosi vieni į kitus. Ar daug čia tų nuodėmingų, ar prisipažinti? Gal geriau palaukti, kas čia toliau bus. Tada ranką pakėlė Gargždų klebonas, padrąsindamas ir primindamas, kad tikrai ne šventieji čia susirinko.
Garbės žodis ir garbės vardas – giminiški dalykai. Bet iš čia kyla dilema: ar įmanoma suderinti garbę ir turtus. Ar garbingas gali būti turtingas? O turtingas ar tikrai garbingas? Pamąstymams erdvė plati.