Gargždiškių šeima vieninga ir šokių aikštelėje, ir namuose
Gargždiškių Donatos ir Šarūno JURGELEVIČIŲ kasdienybė prisotinta kasdiene laime ir dėkingumu. Abu dirba mėgstamus darbus: Donata yra Gargždų kultūros centro šokių ir dainų ansamblio „Minija“ jaunimo grupės choreografė ir Klaipėdos Jeronimo Kačinsko muzikos mokyklos šokio ugdymo mokytoja, Šarūnas – Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų 302-osios kuopos valdymo grupės seržantas.
Porą, galima sakyti, suvedė tautiniai šokiai. Mat besisukant šokio sūkury įsižiebė didesni jausmai nei draugystė. Donata ir Šarūnas kartu jau dešimtmetį, abiejų didžiausias džiaugsmas ką tik dvejų metukų gimtadienį atšventusi dukrytė Mila, su kuria sutuoktiniai ir atskubėjo į interviu redakcijoje.
Dainų šventėje išgyveno stebuklą
Donata atvirai sako, kad tik dabar trumpo atokvėpio laikas, mat visai neseniai gyveno liepą surengtos šimtmečio Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ nuotaikomis. „Tai buvo pati geriausia Dainų šventė, kiek tik yra tekę dalyvauti. Patirto jausmo neįmanoma apsakyti, tai jaučiama širdimi“, – įsitikinusi pašnekovė. Ji vyko kaip „Minijos“ jaunimo grupės vadovė ir kaip aikštės asistentė. Šarūnas – „Minijos“ jaunimo grupės šokėjas. O mažoji Mila tuo metu buvo palikta senelių priežiūrai.
„Į Vilnių išvykome liepos 1 d., o grįžome 6 d. Fiziškai tai buvo pati sunkiausia Dainų šventė, o emociškai pati įsimintiniausia. Kiekvieną dieną laikrodžiai sprogdavo nuo surinktų žingsnių. 20 km per dieną buvo vidurkis, tačiau buvo ir 30 km, juolab kad man reikėdavo kaip asistentei su brėžiniais bėgioti ir po aikštę. Tačiau man tai labai patiko“, – atvirai prisipažįsta Donata, kuri apie šokėjos, choreografės karjerą svajojo dar nuo pradinių klasių. Miegodavo Vilniuje vidutiniškai po 3 val., mat iš repeticijų kasdien grįždavo po 22 val., o grįžus vadovams dar vykdavo pasitarimas su štabu, kiti šokėjai norėdavo šiek tiek dar pabendrauti, o keltis jau 6 val. ryto. Tačiau Donata juokdamasi sako, jog kažkada viena iš jos vadovių sakydavo, kad skaniai pavalgysite ir išsimiegosite, kai grįšite iš Dainų šventės. Ta filosofija Donata tebesivadovauja iki šiol.
Nors krūvis buvo didelis, niekas nesiskundė. Maistas, anot Donatos ir Šarūno, taip pat buvo geras. „Didžiulį darbą atperka vakaro koncertas, kuriame tvyro nuostabi atmosfera, žiūrovai šokėjus labai palaiko, banguoja, palydi šūksniais, apkabinimais. Tiek žiūrovams, tiek šokėjams nuo patiriamų emocijų akyse tvenkiasi ašaros, tai kažkas stebuklingo. O tu prisidedi prie to stebuklo savo darbu, savo šokiu. Tai neįkainojama“, – tvirtino „Bangai“ patriotiškumo nestokojantys sutuoktiniai.
Kolektyvui kelia kartelę aukštai
Dvidešimt metų su pertraukomis šokantis Šarūnas akcentavo, kad vakariniame koncerte tiesiog užplūsta palaima, emocijų bomba, nebejauti nei nuovargio – nieko, tik vidinį pasitenkinimo džiaugsmą. Skaičiuojama, kad buvo per 9 000 šokėjų, o žiūrovų apie 5 000. Tad, abiejų sutuoktinių nuomone, būtų logiška per kitą Dainų šventę šokių dieną rengti Kauno stadione, kur telpa 15 000 žiūrovų ir sąlygos geros, tribūnos dar labiau iškeltos į aukštį, yra ir stogas.
Donata džiaugiasi, kad minijiečiai pasirodė puikiai jau per atrankas, kurios vyko dar vasarį, kovą, buvo negailėta pagyrimų kolektyvui. „Kaip vadovė esu reikli. Yra laikas pasijuokti, pasilinksminti, bet yra laikas ir dirbti. Mūsų kolektyvas stovėjo aikštėje ir prie Vilniaus universiteto šokėjų, tai priimu kaip įvertinimą. Tai priekyje, tai viduryje – tokios kolektyvo pozicijos aikštėje yra dėkingos ir liudijančios, jog šokame gerai“, – sakė Donata. Ji pati šokio sūkuryje nesisuko, mat reikėjo kažkam vadovauti, tačiau prisipažįsta, kad būtų norėjusi, o iš to pamatyto vaizdo, užplūdusio pasididžiavimo ne vieną ašarą nubraukė. „Dabar svajoju apie savo asmeninį tautinį kostiumą“, – užsiminė ji.
Šarūnas, nors ir anksčiau turėjo šokėjo patirties, tačiau sugrįžo į „Miniją“ būtent pakvietus Donatai. Trūko šokėjų vyrų, tad teko pasitelkti artimuosius. Tačiau Šarūnas priduria, kad jei tautinis šokis būtų jam ne mielas, niekas nebūtų pajėgus priversti suktis rately. Namuose žmona, o šokių aikštelėje vadovė, ar dėl to nekyla konfliktinių situacijų? „Pats dirbu vadovaujamą darbą ir suprantu šiuos niuansus, kai ateinu į „Minijos“ repeticijas, čia Donata vadovauja, nors prisipažinsiu, kad kartais kyla noras kaip nors aštriau atsakyti“, – šypsodamasis atsakė Šarūnas.
„Minijoje“ šoka ir poros draugai, ir Donatos buvusi kursiokė: „Labai džiaugiuosi, kad pavyksta išbalansuoti. Per repeticijas aš vadovė, bet po jų esu draugė. Pradžioje buvo kiek nejauku, kad 70 proc. šokėjų yra vyresni už mane, tačiau pamažu visi, manau, apsipratome ir viskas stojo į savo vėžes“, – kalbėjo moteris. Jauniausiam jaunimo grupės šokėjui yra 24, o vyriausiam 36 metai. Nuo rudens yra kviečiami prisijungti nauji nariai.
Džiaugiasi gyvenimo dovanomis
Donatą ir Šarūną vienija tos pačios vertybės: didelis patriotiškumas, atsidavimas savo darbui, šeimyninio gyvenimo puoselėjimas. „Abu esame labai šeimyniški, mėgstame tą savo „burbulą“, ypač kai vaikas gimė. Mums buvo svarbu, kad atžalos susilauktume jau susituokę“, – dėstė Šarūnas. Abu stengiasi palaikyti vienas kitą bet kokiose situacijose. „Šarūnas kartais mane paragina eiti, daryti, kad nosį kartais pakelčiau, nes to nelabai moku daryti“, – kuklinosi Donata. Ji prisipažįsta esanti laiminga, mat save realizuoja ir profesinėje veikloje, ir šeimyninis gyvenimas klostosi harmoningai. Iš Kretingos į Gargždus prieš 8 metus atsikrausčiusi Donata mūsų miestui taip pat negaili gražių žodžių: „Čia nuostabūs žmonės, be to, daug jaunimo. Kretingoje po šeštadienio turgaus jau tylu, ramu, o čia daugiau veiklos. Turiu mylimą darbą, nuostabią šeimą, gražius namus. Ko dar galėčiau prašyti? Tik dėkoju“, – jautriai kalbėjo „Minijos“ choreografė.
Šarūnas antrina, svarbiausia – kad sveikatos būtų. Šarūnas „Bangai“ sakė, kad patriotiškumas jam susiformavo dar vaikystėje, kuomet Šateikių kaime, Plungės rajone, tiek močiutė, tiek senelis jam pasakodavo apie kareivius, partizanus, sovietmečiu aplink ten būdavo karinės bazės. „Dar būdamas 14-15 metų jau svajojau, kad būsiu šauktinis, tačiau, kai man suėjo 18 m., ši sistema pasikeitė, tad užsirašiau į savanorius. Po kelerių metų atsirado vis didesnis noras išbandyti save profesinėje karo tarnyboje. Sulaukiau pasiūlymo karinėse jūrų pajėgose, tačiau ir Gargžduose tuo pat metu pasiūlė likti. Daug galvoti nereikėjo, pasirinkimas – Gargždai. Viską prižiūriu iš logistinės pusės, kad nieko netrūktų, tačiau kartu reikia mokėti atlikti ir kito darbą, nes pas mus yra profesinės tarnybos trys kariai. Tad prireikus rašau ir kariams atestacijas, ir pažymas, ir kt.“, – vardijo Šarūnas. Jis net per savo vestuves vilkėjo ne kostiumą, bet karinę uniformą, tad ir Donatai teko pasirinkti atitinkamą suknelę.
Agnė ADOMAITĖ
Asm. archyvo nuotr.
