Gargždų miesto istoriją pristatė teatralai

Gargždų miesto teatras po premjeros ruošiasi gastrolėms, pastarosios numatytos įvairiose rajono vietose, taip pat atokesniuose miestuose – Jurbarke, Radviliškyje.

 

Daugiau nei prieš metus suburtas Gargždų miesto teatras vakar debiutavo premjera – spektakliu „Vieta už tvoros“. Pastarajame papasakota Gargždų miesto istorija pačių gargždiškių, Klaipėdos rajono gyventojų lūpomis. Daugelis pirmą kartą pasirodė didžiojoje scenoje.

Pjesę lipdė po gabalėlį

Gargždų miesto teatro vadovas Vaidas Kvedaras pasakojo, kad pirmąjį sezoną darbas vyko dviem kryptimis. „Pirmiausia – suburti žmonės buvo pratinami prie scenos, reikėjo išlaisvinti jų kūrybinį pradą. Tačiau paraleliai vyko ir kitas darbas – aš rašiau pjesę apie Gargždų miesto istoriją, rinkau medžiagą Gargždų krašto muziejuje, skaičiau istorines knygas. Be to, kas labai svarbu, kiekvienam teatro nariui taip pat buvo užduotis – atsinešti patiems gabalėlį miesto istorijos: vieni ieškojo laiko tėkmės užpūstų įdomių faktų minėtame muziejuje, kiti pakalbino savo močiutę ar kaimyną ir sužinojo daug netikėtų dalykų“, – pasakojo režisierius V. Kvedaras.

Kadangi jis pats yra gimęs ir augęs Radviliškio rajone, Šeduvos miestelyje, Gargždų miesto istorija iš pradžių jam buvo nepažįstama, tad reikėjo apdoroti daug naujos informacijos. V. Kvedaras tarėsi tik su Klaipėdos universiteto docentu Gediminu Šimkumi. „Šis spektaklis kartu buvo ir mano magistrinis darbas. Prieš tai esu baigęs taip pat Klaipėdos universitete Menų fakultete teatro ir renginių režisūros bakalauro studijas“, – paaiškino pašnekovas.

Giedančiuosius medžiuose šaudydavo

Penktadienio vakarą spektaklio premjerai skyrę gargždiškiai turėjo puikią galimybę į Gargždų miesto istoriją pažvelgti kitomis akimis. „Atitinkamą dėmesį skyrėme ir legendoms. Pavyzdžiui, ne visiems buvo girdėta, kad vienas dvarponis savo pavaldiniams liepdavo lipti į medį ir giedoti. O pats į juos šaudydavo, tai pataikydavo, tai ne. Kitas ponas garsėjo moterų niekinimu. Kai jis numirė, žmonės nebežinojo, kaip jį laidoti. Buvo ponas, tai lyg ir turėtų šventoj žemelėj gulėti, tačiau kartu ir nusidėjėlis, tad tiktų paprasta žemė. Buvo rastas kompromisas. Kalbama, kad jis palaidotas ant ribos. Pusė jo kūno atgulė amžinojo poilsio vienoje bažnyčios tvoros pusėje, pusė – kitoje. Taip ir liko palaidotas nei čia, nei čia“, – tokias iš lūpų į lūpas perduodamas istorijas režisierius įpynė į spektaklį.

V. Kvedaro įsitikinimu, mačiusiesiems premjerą nevalia teisti vaidinusiuosius: juk tai žmonės, kurių daugeliui iki šiol scena buvo nepažįstama, tik keletas turi patirties. „Spektaklis kaip ir geras vynas turi būti brandinamas. Tad po kelių pasirodymų žiūrovams, manau, spektaklis įgaus dar kitų atspalvių“, – svarstė režisierius.

Gargždų teatrą lanko 14 narių. „Labai džiaugiuosi, jog nepaisant to, kad kiekvienas iš jų turi savo gyvenimus, randa laiko repeticijoms, kurios prieš premjerą buvo išties labai dažnos ir intensyvios, – pasakojo V. Kvedaras. – Greitai turėtų ateiti ir dar viena narė, kuri buvo išvykusi į užsienį, bet jau grįžo ir vėl prašo priimama į teatralų šeimą. Vadinasi, jautėsi savose vėžėse – priimsim.“

Scena šaukė ir po kelių dešimtmečių

Spektaklyje „Vieta už tvoros“ vaidinanti Vida Gečienė „Bangai“ teigė, kad vaidyba – viena iš saviraiškos formų, kuri jai yra itin artima. „Vaidinu jau daug metų. Pradėjau dar pas Rimantą Balsį „Raganinės“ teatre. Vėliau – pas Jūratę Bozaitę, po to Gargždų kultūros centre režisieriaus neliko, tad visi išsiskirstė. Vilties įkvėpė atėjęs dirbti režisierius Jonas Buziliauskas, tačiau su juo spektaklio taip ir nepastatėme. Šįkart, kai „Bangoje“ pasirodė skelbimas, kviečiantis burtis į Vaido Kvedaro vadovaujamą Gargždų miesto teatrą, iš pradžių jį pražiūrėjau, bet akyla draugė jį pastebėjo ir mane informavo. Visada kirbėjo noras sugrįžti į sceną, tad su malonumu tapau naujojo teatro nare. Buvo labai įdomu rinkti medžiagą apie Gargždų miesto istoriją, nupūsti dulkes nuo praeities, juolab kad sužinojau daug įdomių dalykų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Vaidinti scenoje buvo sena ir verslininko Gedimino Venckaus svajonė: „Dar besimokydamas mokykloje vaidinau Kodėlčiaus personažą ir tąkart buvau pripažintas geriausiu aktoriumi. Tačiau kartu buvau stiprus ir futbolo aikštėje, tad niekas manęs nepastūmėjo lankyti kokį nors dramos būrelį. O prieš metus „Bangoje“ pamačiau skelbimą apie Gargždų miesto teatrą, pagalvojau, nors man ir 40 metų, kodėl nepabandyti. Džiaugiuosi atradęs nuostabų kolektyvą, mes visi draugai, puikiai sutariame, režisierius – puikus. Patiriu tik teigiamas emocijas. Kai pradėjau lankyti šį teatrą, mano gyvenimas apsivertė 180 laipsnių kampu, tiesiog atradau save.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių