Gargždų seniūnė neabejinga gimtajam kraštui
Gargždų seniūnės pareigas pradėjusi eiti Indrė ŽIEDIENĖ – gargždiškė nuo gimimo. Užaugo kaimynystės tradicijas puoselėjančioje Gėlių gatvėje, baigė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnaziją, jai pažįstamas kiekvienas Gargždų kampelis. Laimėtas konkursas seniūnės pareigoms kelia dviprasmiškus jausmus: ir džiugina, ir verčia nerimauti, ar pavyks pateisinti kraštiečių lūkesčius. „Aišku viena – nuoširdžiai stengsiuosi su turimais ištekliais pasiekti maksimalų rezultatą“, – užtikrina naujoji Gargždų seniūnė.
Naujoji Gargždų seniūnė I. Žiedienė įsitikinusi, kad seniūnija yra arčiausiai žmogaus, galinti spręsti daug aktualių žmonėms problemų ar nukreipti juos tinkama linkme.
Reikėjo išvažiuoti, kad įvertintų
– Indre, papasakokite apie save. Ką Jums reiškia Gargždai?
– Esu šio mažo miesto bendruomenės užaugintas vaikas. Nuo vaikystės augdama Gėlių gatvėje mačiau kaimynišką bendravimą. Buvo įdiegtas supratimas, kad kaimynas kaimynui turi ištiesti pagalbos ranką. Vestuvės buvo gatvėje šokamos, šeimininkės viena pas kitą talkindavo. Lygiai taip pat per laidotuves, kaimynai nelikdavo abejingi kitų skausmui.
Vėliau gyvenimas taip susiklostė, kad kurį laiką gyvenau Šiauliuose. Kai atsirado poreikis statytis nuosavus namus, vis dažniau žvilgčiojau per petį į Gargždus. Supratau, kad nenoriu pasenti šiame krašte, man reikia grįžti į gimtinę. Matyt, reikėjo išvažiuoti, kad suprasčiau, koks man svarbus yra gimtasis miestas, jo bendruomenė. Būna, jog mums nusibosta mažo miesto niuansai, kad daugelis vieni kitus pažįstame, pavargstame nuo vietos kalbų ir pan. Tačiau, kai išvyksti, supranti, kokią didžiulę galią turi ta maža bendruomenė, kur žmonės savi, viskas pažįstama. Juk savame krašte net sienos padeda.
– Esate ne tik seniūnė, bet ir trijų vaikų mama. Esate iš tų šiuolaikinių moterų, kurios pasiryžusios suderinti šeimą ir darbą?
– Dar būdama 23-ejų metų buvau dviejų vaikų mama. Dabar mūsų su vyru Dainiumi pirmagimei Gerdai Dorotėjai – 18 metų, sūnui Vincentui – 16, o pagrandukui Vilhelmui – 9. Nesvarbu, kiek vaikams metų, kiekvienam reikia dėmesio. Visada vadovavausi posakiu, kad gerai suplanuotas laikas – gerai veikiančio proto požymis. Žinoma, kad nerimo yra, kaip pavyks išlaikyti balansą tarp šių atsakingų pareigų ir šeimos, tačiau jaučiu tiek artimųjų, tiek gyventojų palaikymą. Svarbiausia – tvarkingas dienos planavimas.
Laimė yra įprotis
– Koks Jūsų išsilavinimas, darbinė patirtis?
– Baigiau politikos mokslus Klaipėdos universitete, specialybė labai patiko, tačiau labai greitai supratau, kad politika – ne mano kelias. Labiau domino tarptautiniai santykiai. Kadangi su vyru, kuris verčiasi advokato praktika, išvykome į Šiaulius, teko ten ieškotis darbo. Tapau Šiaulių turizmo informacijos centro direktore, šios pareigos kartu davė ir platesnį požiūrį, dalyvavau įvairiose Europos turizmo parodose, nemažai keliavau, bendravau užsienio kalbomis. Pajutau poreikį stiprinti vadovavimo kompetencijas. Tad baigiau magistrantūros strateginio organizacijų valdymo studijas Mykolo Romerio universitete. Kai grįžome į Gargždus, įsidarbinau darbdavių konsultante Užimtumo tarnyboje. Buvo kontrastinga, kitokia patirtis. Susipažinau su rajone veikiančiomis įmonėmis, taip pat išryškėjo darbo ieškančio žmogaus paveikslas. Patirtis, įgyta Užimtumo tarnyboje, seniūnijos darbe taip pat praverčia, čia tenka bendrauti su tais pačiais klientais. Nuolat stengiausi stiprinti tiek savo, tiek kitų pozityvias nuostatas, nes tai labai svarbi sąlyga siekiant savo tikslų. Tikiu, kad laimė yra įprotis, jį reikia išsiugdyti kaip ir kitus higienos įgūdžius. Sužinojusi, kad Gargždų seniūnijoje yra laisva patarėjo pozicija, nusprendžiau išbandyti jėgas – pavyko. Man labai patinka matyti apčiuopiamus rezultatus, gerai jaučiuosi ir varžtų parduotuvėje, ir kažką organizuodama. Pakeičiame apšvietimo stulpus – ir gera, matai rezultatą, kad žmonėms jaukiau, saugiau. Tai tokia ūkvediška pozicija, kuri man priimtina. Kaip ir namuose: sutvarkai vieną kampą, o žiūrėk jau kitas prašosi tvarkos. Darbai nesibaigia, nuobodžiauti nėra kada. Natūraliai susiklostė, kad po to kandidatavau ir į seniūnės poziciją. Buvau atrinkta iš 7 kandidatų.
– Kokie didžiausi Gargždų skauduliai Jūsų akimis?
– Tokių skaudulių, kurie trukdytų čia gyventi, neturime. Tai turbūt požiūrio klausimas. Gyvename kompaktiškame mieste, gamtos apsuptyje. Žinoma, yra daug infrastruktūros problemų, tačiau didžiausios bėdos sprendžiamos padedant Savivaldybei. Smagu, kad parkas pagaliau sulaukė dėmesio. Yra truputį nerimo, kad nesugadintų tos senosios auros, tačiau su smalsumu laukiame, ir kaip sužydės ši vieta naujai. Visus darbus reikia dirbti. Rūpintis žaliaisiais plotais. Kaip kokybiškai seniūnija organizuoja darbus, žmogus iškart pajaučia. Juk arba padarė, arba nepadarė. Dažnai kreipiamasi dėl apšvietimo problemų. Pamenu, teko spręsti ir tokią problemą – apleistame sklype apsigyveno lapė su lapiukais. Ar bešeimininkis gyvūnas, ar laukinis, ar apšvietimo bėdos – seniūnija arčiausiai žmogaus ir sprendžia problemą. Labai jautri ir socialinė sritis, kreipiamasi dėl paramos. Gargždų seniūnija – lyg mažyčiai baltieji rūmai (šypsosi – aut. past.). Kolektyve 38 žmonės, mano tikslas – kad kiekvienas savo darbą atliktų nuoširdžiai, taip, kaip geba geriausiai.
Šokis lydi nuo mažens
– Kaip pailsite po įtemptos darbo dienos?
– Nieko originalaus – geriausiai jaučiuosi gamtoje. Džiaugiuosi, kad gyvename Gargždų pašonėje, Kuliuose, prie upės. Prisipažinsiu, per karantiną teko paieškoti technikų, kaip atsipalaiduoti, susitvarkyti su stresu. Padeda dušas, vanduo, ilgi pasivaikščiojimai, kuriuos ne visada pavyksta išplėšti iš darbotvarkės. Grįžusi namo esu tiesiog mama, žmona.
Labai džiaugiuosi, kad jau kokius 4 metus su vyru kartą per savaitę važiuojame į Klaipėdą, į šokių užsiėmimus studijoje „Svajonė“. Man šokiai artimi nuo vaikystės, mat dar būdama penkerių metukų buvau nuvesta į šokių ir dainų ansamblį „Minija“, užaugau su tautiniais drabužiais, su sentimentais prisimenu Dainų šventes, išgyventas emocijas. Tėtis Saulius taip pat visada šoko, nuo mažumės tuo didžiuodavausi. Mes su vyru dabar lankome pramoginius šokius, gal ir nepavyksta pasiekti įspūdingų rezultatų, tačiau ne jis svarbiausias, labiau vertiname patį procesą. Net vaikai žino, kad trečiadieniais tėvai važiuoja šokti. Tiesiog smagu. Kartu su Dainiumi esame jau 20 metų, jis taip pat gargždiškis, susipažinome prie Gargždų kultūros centro laiptų, taip ir lipame kartu.
Agnė ADOMAITĖ
Autorės nuotr.
