Gimnazistų vertybes perrikiavo tremtinių pasakojimai

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos pirmininkas Jonas Šatkus džiaugiasi, kad mokytojų V. Nekrevičiūtės ir R. Rusteikienės (dešinėje)paskatinti Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos moksleiviai lankė buvusius tremtinius ir domėjosi jų išgyvenimais toli nuo tėvynės.

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistai vis dar prisimena didžiausių metų švenčių laukimą, juolab kad pastarasis buvo kupinas turiningų susitikimų. Gimnazistai lankė Klaipėdos rajone gyvenančius buvusius tremtinius ir teiravosi, kaip jie anuomet sutikdavo šventes. Skausmu, skurdu perverti jų prisiminimai gimnazistams ilgam įsirėžė atmintin ir ne vieną privertė perrikiuoti savo prioritetus.

Sudomino Verutė Nekrevičiūtė

Gargždų „Vaivorykštės“ pedagogė Rasa Rusteikienė pasakojo, kad tremtinių lankymas nebuvo atsitiktinis: „Gimnazijoje šiais mokslo metais intensyviai vykdoma socialinio – emocinio ugdymo programa, joje dalyvauti gimnazistai gali labai įvairiai. Mano auklėtiniai (IIf klasė), sudominti matematikos mokytojos Verutės Nekrevičiūtės (ji yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Klaipėdos rajono filialo valdybos narė) idėjos, nusprendė socialines valandas praleisti lankydami tremtinius, kalbėdamiesi su jais apie tai, kaip atrodė švenčių laikotarpis ten, tremtyje. Ši idėja yra ir Tremtinių sąjungos projekto „Aš galiu – tu gali“ dalis.“

Pasak R. Rusteikienės, tos kelios savaitės, kai mokiniai lankėsi tremtinių namuose, suteikė fizinę, emocinę, intelektinę, dvasinę naudą. Juk didžiausias pagyvenusių žmonių emocinis poreikis – draugystė, šiluma ir supratimas, išklausymas. „Mokiniai tremtiniams dovanojo rankų darbo žvakes – angelus. Tačiau vėliau gimnazistai pastebėjo, kad šilumą ir gerumą skleidžiantys buvę tremtiniai yra patys lyg angelai“, – šypsodamasi prisiminė R. Rusteikienė.

Ne visus aplankyti suspėjo

Gimnazistė Egidija Surblytė pasakojo, kad tremtiniai juos priėmė šypsodamiesi, tačiau kai kurių akyse galėjai įžvelgti liūdesį ir grįžtančius skaudžius prisiminimus: „Kai kuriems iš mūsų teko ir nusivilti, kai išgirdome, kad žmogus, kurį planuota aplankyti, neseniai atsidūrė ligoninėje dėl pablogėjusios sveikatos būklės, insulto. Senatvė. Tuomet pasijauti ne tik nejaukiai, jog pasibeldei būtent į tų namų duris ir sukėlei nepatogumų namiškiams, bet išsyk aplanko ir nenumaldomas liūdesys.“

„Vaivorykštės“ ugdytinės Vaiva ir Evelina aplankė Zuzaną Grikšienę, kuri buvo 16 metų ištremta į Buriatiją. „Ji prisimena, kad nuotaika prieš šventes keisdavosi. Šventė ir šv. Kalėdas, ir šv. Velykas. Susirinkę melsdavosi kapinėse ir giedodavo, nes bažnyčių nebuvo. Dėl to dar buvo pasidarę ir altorių savo mažame kambarėlyje. Mišių atvažiuodavo laikyti Petras Jasas (lietuvis kunigas, palaidotas Švėkšnoje). Turėjo tradiciją laužti duoną ir dalintis. Giedodavo kalėdines giesmes. ,,Mandriai“ nieko nevalgydavo. Saldumynų buvo mažai (morkų uogienė, chalva). Puošdavo eglutės šakas. Vietiniai gyventojai, galima sakyti, tikėjo egle. Ją puošdavo net pinigais, jai lenkdavosi, aplinkui šokdavo ir melsdavosi. Pati tremtinė gražiai piešė ir užsidirbdavo iš to. Taip pat dirbo pašte. Lietuviai gerai vienas su kitu sutarė, ėjo vieni pas kitus. Dovanoti nebuvo ko. Išliko prisiminimas apie tai, kad lietuvėms dainuojant rusiškai dainą apie Lietuvą, rusai net verkdavo ir kartodavo: ,,Kaip jie myli savo tėvynę.“

Varydavo kirsti miško

Gimnazistai Tomas ir Julius, aplankę Audronę Gincienę, išgirdo, kad ši Kalėdų tremtyje visai nešventė: „Gyveno netoli Krasnojarsko, kur buvo išvežta visa jos šeima (mama, tėtis ir dukra). Po kurio laiko tėtį atskyrė nuo mamos ir dukros. Mama dirbo miške, kiekvieną dieną eidavo apie 20 km į darbą, o mažoji rinkdavo šakas laužui kurti.“

Bertą Aikienę ir Eleną Bučkienę ištrėmė 1949 metų pavasarį. Niekas nieko neaiškino. Vežė gyvuliniuose vagonuose apie mėnesį. Valgė tai, ką turėjo. Stotyse atnešdavo „kipetoko“ (verdančio vandens). Krasnojarsko krašte laikinai apgyvendino lageriuose, kuriuose buvo pilna blakių. Iš pasakojimų gimnazistai Augustė ir Vytautas įsitikino, kad tremtiniai gyveno baisiomis sąlygomis ir buvo beteisiai. Visi buvo varomi kirsti miško, nors neturėjo tam tinkamų drabužių ir avalynės. Po darbų stovėdavo eilėje prie duonos ir šilto viralo normos. Švenčių turėjo tris dienas: gegužės pirmąją, balsavimo dieną ir Naujuosius metus. Po Stalino mirties gyvenimo sąlygos pagerėjo. Lietuviai gavo vieną laisvą darbo dieną. „Vakarais stebėdavome saulėlydžius ir verkdavome, nes norėjome greičiau grįžti į savo tėviškę“, – graudinosi buvusios tremtinės.

Kunigo apsilankymas prilygo šventei

Pikteikių kaime gyvenantis Stasys Kuprelis gimnazistes Gintautę ir Indrę tiesiog užbūrė savo pasakojimu. Tremtį jis pamena vaiko akimis, buvo ištremtas prie Angaros upės (apie 500 km iki Baikalo ežero, 900 km iki Krasnojarsko). Pasirodo, šiandien ta vietovė užtvindyta vandeniu (hidroelektrinės statyba), tad ir namai, ir kapavietės – viskas dingo. Laimė, kad savų artimųjų palaikus spėjo parsivežti į Lietuvą ir perlaidoti. „Kai paklausėme, ar per šventes būdavo gera, buvome nustebintos šio šviesaus žmogaus optimistiniais žodžiais, kad vaikams visur gerai! Jei yra šalia mylintys tėvai ir jei turi duonos, tai ko bereikia…“ – prisiminė Gintautė ir Indrė.

Aistė suvėrė savo promočiutės pasakojimus tarsi vėrinį iš laiko nugludintų akmenukų: „Tai mano omos Ernos Kuzovienės-Bertaitytės gyvenimas. Ją išvežė į Sibirą, Novosibirską, vėliau − į Taišetą, miestą Irkutsko srityje, dar vėliau – į Mordoviją. Deja, apie šventes tremtyje mano promočiutė kažkodėl niekada nekalbėjo.“

Paulina Žemgulienė, kilusi iš Rudaičių kaimo, tremtyje (prie Angaros upės) praleido 10 metų. Švenčių visai nešvęsdavo.

Anot gimnazistės Egidijos, daugelis tremtinių teigė, kad šventės būdavo tarsi eilinė diena, bet jeigu namuose apsilankydavo kunigas, tai jau ir būdavo šventė. Moterys atsimena dainas, nes niekas taip nedainuodavo kaip lietuviai. Maldos ir giesmės – tai viskas, ką jie iš tiesų turėjo ir ko nebuvo galima atimti. Tremtiniai per šv. Kalėdas sveikindami vienas kitą linkėdavo: „Kad greičiau baigtųsi karas ir grįžtume į Tėvynę ir kitas šventes sutiktume Lietuvoje.“

Parengė Agota BENDORAUSKIENĖ