Gyvoji istorija apie meilę artimui ir Tėvynei
Vasario 16-osios išvakarėse Endriejavo pagrindinėje mokykloje viešėjo Lietuvos partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto proprodukterėčia Kotryna Buono. Gyva Lietuvos istorija pristatyta per viešnios šeimos meilės artimui ir Tėvynei istoriją.
Mokytojos Monikos Ruškytės ir mokyklos administracijos iniciatyva mokiniai buvo pakviesti padiskutuoti su Lietuvos partizanų vado, generolo Jono Žemaičio-Vytauto proprodukterėčia K. Buono apie besąlyginę meilę ir Tėvynę.
„Atvykusi iš Italijos, turiu garbę atstovauti dėdės Jono Žemaičio-Vytauto šeimai ir pristatyti jo gyvenimo biografijos fragmentus. Jis labiau už viską mylėjo Lietuvą, šeimą ir vaikus. Jo gyvenimo istorija susijusi ir su Klaipėdos rajonu“, – iliustruotą pasakojimą pradėjo K. Buono.
J. Žemaitis gimė Palangoje, grafo Tiškevičiaus namuose, nes ten dirbo jo tėvas – laisvamanis, visiška priešingybė savo dievobaimingai žmonai Petronėlei. Jis buvo vegetaras, principingas darbuotojas, nenusileidęs net garsiajam darbdaviui. Po pirmųjų gyvenimo metų šeima išsikėlė į Lenkijos Lomžos miestą, tačiau vėliau grįžo į Lietuvą – į Kiaulininkų kaimą netoli Raseinių, kur Jonas baigė šešias klases. Priešingai tėvo norui, kad taptų sūrininku, jis įstojo į karo mokyklą, dažnai lankydavo seserį Kotryną. Dvejus metus mokėsi Prancūzijoje, keliavo po Italiją, aplankė Veneciją. 1945 metais, Lietuvai jau esant okupacijoje, J. Žemaitis davė partizano priesaiką nepasiduoti. Jis pasirinko pirmąjį iš dvylikos slapyvardžių – Žaltys, o savo žmoną su trejų metų sūnumi paliko gyventi nelegaliai Kaune. Netrukus žmona mirė, o sūnus, suradus jam globėjus, tapo Laimučiu Lubimavičiumi.
1949 m. J. Žemaitis perėmė partizanų valdžią į savo rankas, tapo vieninteliu partizanų generolu, sušaukė suvažiavimą ir pasirašė Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kurioje išdėstyta antisovietinio pasipriešinimo programa bei suvereni Lietuvos valdžia priskiriama tautai.
1953 m. gegužę J. Žemaitis buvo išduotas – į jo bunkerį buvo įmesta granata su migdomosiomis dujomis. Praradęs sąmonę, pateko į sovietų nelaisvę ir buvo išvežtas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, kur buvo iškviestas pas to meto Sovietų Sąjungos vadovą Lavrentijų Beriją. Apie ką kalbėjosi buvęs vienas artimiausių Stalino parankinių L. Berija ir nepasidavusios Lietuvos lyderis J. Žemaitis – nežinoma.
Okupacinės valdžios sprendimu partizanų vadas buvo nužudytas Maskvoje 1954 m. lapkričio 26 d., neišpildžius jo paskutinio prašymo – pamatyti mamą ir sūnų. Vietoj to jam buvo parodyta pastarojo nuotrauka su sovietinio spaliuko ženkleliu. Nusenę partizanų vado tėvai, gerų žmonių padedami, buvo apgyvendinti Laugalių globos namuose, netoli Gargždų. Jausdamas artėjančią mirtį tėvas žmonai Petronėlei ištarė: „Tu manęs nelydėk laidotuvėse, sušalsi, susirgsi.“ Po kelerių metų Anapilin iškeliavo ir ji. Palaidota senosiose Gargždų kapinėse.
Nepasidavusio Lietuvos vado šeimos atstovės K. Buono ir integruotos atviros pamokos moderatorės M. Ruškytės svarbiausias akcentas – mylėti šeimą ir Tėvynę taip, kaip ją mylėjo to laiko žmonės, pasiaukoję minėtoms vertybėms.
Mokinių refleksija vėliau buvo pritaikyta istorijos ir pilietiškumo pagrindų pamokose, atliekant tiriamuosius darbus „Ką žinai apie Vasario 16-ąją ir laisvės kovas?“
Arūnas MIKALAUSKAS
Istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojas
