Iš karietos – į vežėčias

Porą senųjų metų savaičių nardėme žmonių jūroje lyg senais laikais, kada drąsiai buvo dainuojama apie tris milijonus. O pirkom, o tempėm, o vežėm, lyg paskutinioji būtų atėjusi ar pinigai kišenę baigtų nuplėšti. Televiziniai vaizdai tą įspūdį dar kelis kartus sustiprindavo, prekybos centrai džiūgavo, visuose miestuose ir miesteliuose žiebėsi šviesos ir pirma laiko poškėjo fejerverkai. Įspūdinga, ką ir besakyti, tad grįžimas į kasdienybę – lyg persėdimas į senus ratus, lyg iš karietos – į vežėčias.
Šventiniu laikotarpiu tautiečiai ne tik keitė tradicijas, bet ir rinkosi ypatingas švenčių vietas: kas Kūčių vakarą į restoraną, kas Kalėdoms į šiltus kraštus po palmėmis ar į žiemos pramogomis viliojančius kalnus. „Mainos rūbai margo svieto“, – kaip sakytų mūsų senoliai, – „svetima krosnis irgi šildo, kai sava užgęsta.“ Kitaip jau turbūt ir nebus, nes jaunoji karta labai mėgsta patogumus, įspūdžius ir poilsį. Viskas gatava, viskas paruošta, tik vartok, žmogau, ir džiaukis. Tad iš kur toji epidemiškai besiplečianti depresija? Atrodo, gražiausių pirkinių pilni namai, turtingas vyras, grožio procedūros (reikia ar nereikia) ir būtinai lyg koks gyvenimo prieskonis – depresija. Ypač su ja „vargsta“ televizinės žvaigždės ir žvaigždutės (tuos žodžius derėtų rašyti kabutėse, nes tai paprasti, niekuo neypatingi, gal tik kiek didesniais gabumais arba mokėjimu gyvenime lengviau pritapti apdovanoti žmonės). Jų viešos istorijos dažniausiai prasideda arba baigiasi išsivadavimu iš depresijos. Žinant, jog tikrai yra skaudžiai nuo šios ligos kenčiančių žmonių ir kaip sunku jiems padėti, neretai tokie paverkšlenimai atrodo netikri ir netgi juokingi. Kyla minčių, ar tik ne nauja mada formuojasi – truputį pasirgti depresija? Kai tuo skundžiasi pagyvenęs žmogus, artimą palaidojęs, su negaliomis besigalynėjantis, sunkiai skaičiuojantis menkos pensijos eurus, tuo tiki. Tokiam iš tiesų sunku: senatvė, ligos, vienišumas tikrai gali pastūmėti į depresijos glėbį.
Štai pažįstama tautodailininkė, rašanti eilėraščius, garsėjanti nuostabiais karpiniais ir mezginiais, mokosi vaikščioti ir kalbėti iš naujo. Kaip ji pati sako, viskas dėl amžiaus, perkopi septyniasdešimt ir tada tikrai pajunti, kaip visuomenė tave stumia lauk. Pasirodo, vieną popietę pasijutusi blogai, ji išsikvietė „greitąją“. Atvažiavo, pamatavo kraujospūdį, nusprendė, kad didokas, liepė pagulėti ir gerti daug vandens. Išvažiavo. Vakarop, dar prasčiau pasijutusi, vėl kviečia ‚greitąją“. Atvažiavo, pabėdojo, kad ligoninėje nėra vietų, daug jaunų serga, pamatavo kraujo spaudimą, liepė gerti kuo daugiau skysčių ir vėl išvyko. Gyvybę išgelbėjo šeimos gydytoja. Rytmetį jai paskambinus ir pasakius negalavimo požymius, iškart įtarė insultą ir liepė skubiai vykti tiesiai į ligoninę. Nors ligoninėje teko gulėti koridoriuje, bet reikiamą pagalbą gavo. Žinoma, jau pavėluotai, insultas savo padarė. Gražieji karpiniai ir mezginiai, ploni lyg ažūras, ko gero, liks praeitimi, teks džiaugtis savarankiškai šaukštą nulaikant ir buityje kiek apsitvarkant. Tyliai pagalvoji – koks bauginantis abejingumas ir kokia laimė, kad tai nutiko ne man, ne mano artimui, ne mano rajone ir ne mano miesto ligoninėje pristigo vietų. Todėl girdint apie naikinamas sveikatos įstaigas tikrai darosi neramu. Aišku, naikinimu tai nevadinama, pateikiamas patraukliai išdailintas scenarijus, kaip puikiai bus ligoniais pasirūpinta: veš juos į didžiuosius miestus, ten lauks puikūs medikai, geriausia aparatūra, priežiūra. Tik kodėl taip sunku šia šviesia vizija patikėti? Gal todėl, kad gyvenimo pavyzdžiai kalba visai ką kita: sudėtinga situacija keliuose (kaip į nuošalius vienkiemius nuvažiuoti?), dideli atstumai, abejingumas vyresnio amžiaus pacientams niekur nedings. Priešingai, žinodami, kaip sunku prisišaukti pagalbą, daugelis kaimo ir miestelių gyventojų mos ranka ir eis iki paskutinio, o reklaminiai kvietimai laiku užbėgti ligai už akių arba reguliariai tikrintis sveikatą ir toliau skambės lyg pasityčiojimas.
Netgi patiems medikams sunkiai suvokiama ši reforma, ne artinanti, bet tolinanti pagalbą žmogui. Atrodo taip, lyg viskas traukiama į miestą, kaimą paliekant tiesiog išgyventi. Jis pamažu tampa kažkokių keistų bandymų erdve, tarsi siekiant išsiaiškinti, kaip žmonėms pavyks išbūti be mokyklos, bibliotekos, ambulatorijos, retkarčiais praveriant tik bažnyčios duris. Nepaisant sunkumų, kaimas bando atsilaikyti. Gal pavyks?