Kai kurti teatrą skatina skaudi šių dienų statistika, o komiško kūrinio atspirties tašku tampa žmogaus sukūrimo istorija
Vis dar neįprasto Lietuvos teatro scenai žanro – klounados režisierius, profesionalus klounas ir dėstytojas Žilvinas Beniušis teigia, jog klounada naudinga ne tik šios srities profesionalams, bet ir daugeliui iš mūsų.
„Klounados esmė – autentiškas žmogaus juokingumas ir gebėjimas kiekvieną problemą paversti dovana. Tai praverčia ne tik scenoje, kai įvyksta kažkas netikėto, bet ir gyvenime. Priimti klaidas, netgi jomis mėgautis“, ‒ šypsosi Ž. Beniušis
‒ Vilniuje jau šį pirmadienį, lapkričio 22 d. bus rodoma tragikomedija „Adomas 2.0“. Kas jus įkvėpė Šiuolaikinės Intelektualios Klounados Teatrui parašyti pjesę „Adomas 2.0“ ir pagal ją sukurti spektaklį?
‒ Rašyti pjesę ir po to režisuoti spektaklį pavadinimu „Adomas 2.0“ labiausiai įkvėpė paskutiniais metais Lietuvoje vis kylanti skyrybų kreivė.
Skaitant dažnas skyrybų istorijas, kurios pastaruosius metus pateikiamos žiniasklaidoje, dažnai jų herojai jas įvardija, net kaip sėkmę, kaip įvykį, kuris yra tik dar viena gyvenimo stotelė, tik žaidimas, kuris baigėsi ir tiek, visi išeina laimėtojai. Šiame kontekste mane labai palietė buvusios sostinės mero žmonos nuoširdus pasidalinimas apie skyrybas, kuri leido sau ištarti, kad skauda. Man jos atvirumas papasakojo apie meilę bei įkvėpė mylėti savo šeimą daugiau nei visi pozityvūs „mylėk save“.
Pjesė parašyta remiantis bibline Adomo ir Ievos istorija, ją perkeliant į šiuos laikus. Pabandėme jau pačioje žmonijos pradžioje užčiuopti, kur buvo padaryta ta klaida, kad taip dažnai vyro ir moters santykiai baigiasi nesusikalbėjimu. Žmogus visada norėjo būti kaip Dievas, tad nenuostabu, kad ir šiais laikais mes kiek įmanoma stengiamės viską valdyti ypač pasitelkę mokslą. Tad ir šio spektaklio pagrindinė herojė Sara Brightman (akt. Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė) po 10 metų intensyvaus darbo sukūrė tobulą vyrą, naująjį Adomą. Sukūrė jį tam, kad šiuolaikinės moterys pagaliau turėtų savęs vertą partnerį, ir kad santykiai tarp lyčių pagaliau taptų meilės švente be jokio skausmo.
Spektaklio premjera jau įvyko Kauno miesto kameriniame teatre ir buvo sutikta ilgomis ovacijomis. Tad tikimės, kad ir Vilniuje šis pastatymas bus sutiktas lygiai taip pat šiltai.
‒ Kas svarbu kuriant šiuolaikinės klounados spektaklį?
‒ Nors šio spektaklio žanrą apibrėžėme kaip tragikomediją, tačiau išlikome ištikimi svarbiausioms klounados taisyklėms. Klounada yra žanras be taip vadinamos „ketvirtosios sienos“. Čia neturi būti to jausmo kuris yra dažnas tradiciniame teatre, kad į herojų gyvenimus žiūrima lyg per rakto skylutę. Klounados aktoriai spektaklio metu žvelgia žiūrovui tiesiai į akis, jaučia jų reakcijas ir iškart reaguoja į jas. Žiūrovas klounados spektaklyje turi jausti, kad net jei jis sėdėtų kitoje vietoje, nei sėdi dabar, spektaklis būtų kitoks. Dėl to svarbu kiekvienam pastatymui rasti tam tikrą raktą, kuris leistų kreiptis į žiūrovus, priartintų juos prie aktoriaus akių, padarytų juos svarbiais dalyviais. Šiame spektaklyje tas raktas tapo roboto Adomo pristatymas, tarsi tai būtų kokia nors Apple produkto konferencija, kurias išpopuliarino Steve‘as Jobs‘as. Labai džiugu, kad šiame spektaklyje vaidina aukščiausio lygio, daug klounados patirties sukaupę aktoriai. Norėčiau paminėti Indrę Mickevičiūtę-Petrauskienę, pagrindinio vaidmens atlikėją, kuri šiame spektaklyje tiesiog magiška.
‒ Dėstote LMTA, turite savo teatro studiją „Ko tu nori?“ taip pat neseniai keliavote po profesionalius Lietuvos teatrus bei vedėte mokymus aktoriams. Kodėl naudinga šiuolaikinė klounada aktoriams?
‒ Pirmiausia noriu pasidžiaugti, kad Lietuva yra apdovanota nuostabiais aktoriais, kupinais aktorystės džiaugsmo. Mane labai nudžiugino aktyvus dalyvavimas ir aistringas gilinimasis į klounados žanrą. Bene naudingiausias dalykas aktoriams yra gebėjimo būti pažeidžiamu gilinimas ir mokymasis scenoje klysti, neprarandant vidinio džiaugsmo. Kartais mes sakome, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos, iš tiesų tai ne dalis, o visas juokas kyla būtent iš tiesos. Tad kai juokiasi žiūrovai jie juokiasi iš tiesos apie tave. Klounadoje sakoma, kad problemos yra klounų maistas, o gebėti parodyti savo vidinę jausmų tiesą, pakelti akis ir net mėgautis susidūrimu su problema yra didžiulis darbas. Su juo ateina ir didžiulė laisvė, visai kitas žiūrovo klausymosi lygis, atsipalaidavimas, gebėjimas žaisti bei dalintis dar autentiškesnėmis emocijomis.
‒ Kuo skiriasi aktorius ir klounas?
‒ Aktoriai dirbdami komedijose dažniausiai juokina sukurdami vieną ar kitą personažą arba tam tikrą juokingą situaciją. Tačiau skirtumas tarp klouno ir aktoriaus yra tas, kad komedijos aktorius daro juokingus dalykus scenoje, o klounas įprastus dalykus padaro juokingais. Pavyzdžiui paprastas kiaušinienės kepimas tai darant klounui gali atrodyti, kaip pats juokingiausias ir absurdiškiausias dalykas pasaulyje. Taip yra todėl, kad klounas juokina ne situacijomis, o savo asmenybe. Juk iš tikrųjų ir mes į teatrą neiname pažiūrėti į Hamletą, einame pažiūrėti, kaip konkretus aktorius atlieką Hamleto vaidmenį. Man visi kalbėjimai apie ištirpimą personaže ir t.t. skamba nenuoširdžiai. Visada esi tik tu. Ir mes einame pažiūrėti tavęs, asmenybės, aktoriaus, kuris tik žaidžia vaidmenį. Teatras be aktoriaus asmenybės yra niekas. O klounas tai puikiai žino, nes žmogus, kuris nori būti klounu, neturi kurti klouno personažo, jis turi atsiverti ir suprasti, kad jis pats ir yra juokingas, jis jau yra klounas. Žmogus su savo svajonėmis ir netobulumais ir yra juokingas. O visi personažai yra tik žaidimas, kuriuos reikia žaisti, bet už jų nesislėpti. Savo vidinį juokingumą ir klouną rasti kartais prireikia ilgų metų. Garsus teatralas Jacques Lecoq‘as yra pasakęs „ne kiekvienas geras aktorius gali būti geras klounas, tačiau kiekvienas geras klounas yra geras aktorius.“ Ir tame yra daug tiesos, nes tikrai ne kiekvienas gali būti pažeidžiamas ir netobulas publikos akivaizdoje.
‒ Gal galite pasidalinti kažkokia klouniška tiesa, kuri praturtintų ir paprastą žmogų?
‒ Taip! Kad visi mes norime būti patys gražiausi, mylimiausi, tobuliausi. Tačiau tokie esame ne vien tada kai neklystame, o kaip tik tada, kai suklydę ar pargriuvę pakeliame akis, pažiūrime į pasaulį tuo nustebusio jaučio žvilgsniu ir vėl iš naujo keliamės būti patys gražiausi ir mylimiausi.
Šiuolaikinės Intelektualios Klounados Teatro informacija
