Kas užvers Pandoros skrynią?

Įdomiai surikiuota pasaulio tvarka. Ratu sukasi tos pačios mados, bet vis priimam kaip nauja, gelbstim medyje įstrigusį kačiuką, bet čia pat nekaltai žūsta žmonės, bėgam į miestus ir vėl grįžtam į kaimo gamtą, kuriam ir griaunam. Ypač tai pasakytina apie paminklus ir stabus. Ką jau ką, bet skambiai užkelti ant pjedestalo ir su trenksmu tėkšti žemėn, tai jau mokam (dažniausiai ir vienu, ir kitu atveju vykdytojai būna tie patys žmonės). Nors sakoma, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, vis tik brendama ir net daugiau kartų. Nežinia jau kiek sykių kibta į buvusius Lietuvos kūrėjus, į Grūto parką keliauja paminklai, vis mėginama keisti gatvių pavadinimus, tik niekaip pabaigos nematyti. Mat vis atsiranda prieštaraujančių, kitaminčių ar tiesiog šiaip sau rėkautojų. Tai gal dar ne laikas?
Laikas, kaip niekas kitas, vykusiai viską sustato į savo vietas. Tai, kas buvo aktualu ar net skandalinga, praėjus kelioms dešimtims metų, dažniausiai nekelia ne tik emocijų audros, apskritai pasirodo praradę reikšmingumą. Taip buvo su rašytojo Baltušio dienoraščiais, manyta, jog pasirodys, sudrebins visuomenę naujais faktais, kitaip pamatysim ir tą laikmetį, ir žmones, betgi nieko tokio neįvyko. Dauguma to meto veikėjų jau mirę, be to, pavaizduoti jie labai asmeniškai ir kontrastingai. Vienais metais tas pats veikėjas atsiskleidžia kaip paskutinis niekšas, kitu laiku, žiūrėk, supratingas ir gelbstintis. Toks pasirodė Eduardas Mieželaitis, ne iš pačios patraukliausios pusės pavaizduota ir Ieva Simonaitytė, visoks galėjo būti Antanas Venclova, Just. Marcinkevičius. O ir patį Baltušį pamatėm pernelyg susitelkusį į savo negalavimus, kamuojamą giminės prašymų, vienišą ir įžeidų.
Nugriovus paminklą Vilniuje, nutyko P. Cvirkos nekentėjai, po kino filmo „Poetas“ išsisėmė Kosto Kubilinsko tema, bet S. Nėries ir Just. Marcinkevičiaus vardai kaitina visuomenę toliau. 1992 m. kunigas R. Mikutavičius išdrįso perkelti poetės palaikus iš Kauno karo muziejaus sodelio į Petrašiūnų kapines. Taip likimas lėmė, kad ir pats beveik šalimais palaidotas. Tuo metu aistros aprimo, bet tik kuriam laikui. Jeigu pasigilintume labiau, toks valymo procesas kartojasi periodiškai, maždaug kas treji–ketveri metai. Užburbuliuoja nuomonių katilas, teisėjai ir gynėjai pažeria savo argumentus ir vėl viskas nutyla. Dabar būtent ir yra tas audringasis laikas: atimti vardus, keisti gatvių pavadinimus, perrašyti literatūros vadovėlius, išimti iš programų, nes jie pardavė Lietuvą, nekovojo, prisitaikė, pataikavo valdžiai. Betgi pamirštama, jog dauguma darė tą patį, tik talento žmonės labiau matomi ir skaudžiau klysta. Tiesos dėlei turime pripažinti, kad tikrieji kovotojai buvo miškuose, tremtyje ir pogrindyje, o visi kiti siekė išgyventi tokiomis sąlygomis, kokios buvo. Taip gyveno ir dabartinių triukšmingųjų kritikų tėvai ir seneliai, o vyresnieji kovotojai prieš tarybinio laiko kūrėjus ir patys pakankamai sklandžiai taikėsi prie to meto esamų sąlygų. Kitaip nebūtų baigę nei aukštųjų mokslų, nei būtų tuo, kas yra dabar. Kažkaip klausaisi, skaitai ir galvoji, ar tie žmonės ne iš tos pačios Lietuvos? O kur jie tuo metu patys buvo? Kaip kovojo už Lietuvos laisvę?
Lankantis S. Nėries gimtinėje Kiršuose (Vilkaviškio r.), kalbantis su ten gyvenančia ir ūkį prižiūrinčia poetės marčia Laima, įsitikini, kad poetas, tegul ir didžio talento, yra tik paprastas mirtingasis. Jam taip pat būdinga visa jausmų paletė – meilė, pavydas, godumas, vienatvė. Gali pabėgti nuo persekiotojų, bet nuo savo sąžinės dar niekam nepavyko.
Pagaliau gerai, ištrinkime S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus poeziją iš atminties, perkratykime I. Simonaitytės gyvenimą ir paklydimus, kibkime į V. Mykolaitį-Putiną, P. Širvį, dar kurį, uždrauskime dainuoti S. Nėries „Grįšiu“, Just. Marcinkevičiaus „Laisvę“ ar „Tai gražiai mane augino“ ir kt., o tada pažiūrėkime, ką mes turim. Iš kokios tamsos atėjome į Nepriklausomybę? Apskritai kažkokia tuščia, nemaloniai užsitęsusi diskusija, tas lietuviškas skubėjimas šlovinti ir smerkti. Negi dar iki šiol reikia įrodinėti savo patriotizmą? Labai įsiaudrinusiems gal terapiškai vertėtų paskaityti tarybinio laiko anekdotus apie valdžią ir gyvenimą, jie labai akivaizdžiai parodė to meto žmonių nuotaikas.
O Gargžduose dar tebeturime J. Janonio, P. Cvirkos gatves, nors jie čia nebuvo ir jokių sąsajų nėra. Be to, ką darysime su Butkų Juze? Bene prieš metus vyko apklausa, gyventojai pertvarkai nepritarė (tikriausiai pabūgę biurokratizmo, kuris laukia keičiant dokumentus) ir vėl tylu. Aišku viena, ne emocijos neturėtų nugalėti, svarbiausia – objektyvi istorinė tiesa ir teisingas jos vertinimas, kurią visuomenei turėtų išdėstyti ne didybės manijos apimta dabartinė Lietuvos rašytoja (beje, pati gyvenanti Londone), o kompetentingi mokslo žmonės. Gal tada ši Pandoros skrynia užsivertų?