Keliai, kurie parveda prie gimtinės slenksčio

Globalėjančiame pasaulyje mažesnės tautos rodo vis daugiau dėmesio savo prigimtinei kultūrai – dalykams, kurie yra patirti, savi, paveldėti iš tėvų ir protėvių, padedantys išlikti. Tokį tikslą turėjo ir prieš porą metų sumanyto kraštotyros ir mokslinių tyrimų ciklo „Žemaičių kultūros savastys“ leidėjai. Antroji šio ciklo knyga „Epochų jungtys“ neseniai pristatyta ir Gargžduose.

Tada pasinaudojau proga pakalbinti šios knygos sudarytoją ir vyriausiąjį redaktorių, Seimo paskirtą Etninės kultūros globos tarybos pirmininku, Virginijų Jocį. Skaitytojams pateikiu keletą įdomesnių pokalbio fragmentų.

Per Žemaitiją – į platųjį pasaulį

– Muziejų, Tarmių, Maironio metai, Žemaičių krikšto 600-mečio, Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio bei kitos istorinės sukaktys, Lietuvoje oficialiai paskelbtos reikšmingomis datomis, paskatino puikiai veikiančią Šilalės kraštiečių draugiją, kuriai ir aš priklausau, susisteminti ir išleisti pastaruoju metu parašytas žemaičių etnokultūros mokslinių tyrimų apžvalgas. Vilniuje bei kituose šalies miestuose dirbantiems kraštotyrininkams ir mokslininkams tai buvo ir kūrybinių ieškojimų paskata. Pirmojoje knygoje – „Nuo Vilniaus kalvų prie Baublio slenksčio“ – paskelbėme Dionizo Poškos viešo muziejaus Bijotuose, tapusio ir profesionaliosios Lietuvos muziejininkystės pirmtaku, tai yra Baublio istoriją. Lingvistai apžvelgė žemaičių tarmę, potarmes ir šnektas, taip pat regionų folklorą, originaliąją kūrybą, tradicinius renginius, – gargždiškiams pristatydamas antrąją šio ciklo knygą „Epochų jungtys“, kalbėjo V. Jocys.

Rašydamas apie Žemaičių krašto muziejus, Virginijus nurodė, kaip nesunku ir patogu juos pasiekti važiuojant senuoju Žemaičių plentu. Abipus magistralės nutūpusiuose miesteliuose vis ką nors aptiksi. Čia yra kraštotyros rinkinių užuomazga – Baublys, už keliolikos kilometrų nuo Raseinių, žiūrėk, ir Pasandravys – Maironio gimtinė, toliau važiuojant – šviesuolius kunigaikščius Oginskius menantis Rietavas, arčiau jūros – jau ir Endriejavas, Gargždai.

Pasak leidėjų, taip simboliškai Žemaičių plentas tapo pirmosios šio ciklo knygos „magistraline linija“, kartu įprasminančia krašto techninę raidą bei regionų etnokultūros sąsajas.

Kalbėdamas apie sumanymą toliau leisti etnografinių leidinių ciklą, istorikas pastebėjo, jog antrosios knygos „magistralinė linija“ praeina šiaurine Žemaitijos puse, tai yra pagal Šiaulių–Telšių–Kretingos geležinkelį, kurio tiesyba Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe turėjo ypač didelės reikšmės visos šalies ekonomikos plėtrai.

O kas gi geriau apie šį geležinkelį galėtų papasakoti, jei ne Kretingos muziejininkas Julius Kanarskas. Muziejuje saugomos nuotraukos dokumentiškai iliustruoja, kaip vyko šios geležinkelio atkarpos tiesimo darbai, kokie europietiškos klasikinės architektūros geležinkelio stočių pastatai anuomet radosi Telšiuose, Plungėje, Kūlupėnuose, Kretingoje, ir kaip visas šis Žemaitiją perrėžęs transporto mazgas paveikė krašto ūkio raidą bei visuomenės sąmonę.

Praėjusiais metais minėjome 1863-ųjų metų sukilimo 150-mečio sukaktį. Knygoje analizuojamos žemaičiuose tuomet plitusios agitacinės nuostatos. Lietuvių kalba skelbti atsišaukimai, patriotinių giesmių variantai skatino vietos gyventojus paremti valstybingumo atkūrimo tikslą ir apginti savąjį tikėjimą nuo maskolių. Sukilimo tema toliau plėtojama straipsnyje apie Siraičių dvaro (Telšių r.) memorialinio paminklo sukilėliams atminti atsiradimą.

Žemaitijos krikšto 600 metų sukakties proga knygoje „Epochų jungtys“ pirmąkart pateiktas susistemintas Žemaičių vyskupijos bažnyčių enciklopedinio turinio sąrašas, parapijų steigimo ir jų raidos istorinė apžvalga, skelbiamos nuotraukos iš praėjusių metų žemaičių piligriminės kelionės į Vatikaną.

„Jums pilkapį supylėm…“

Paminėjome S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80 metų sukaktį. Nedaug kas žino, o vyresnieji vargu ar beprisimena, kas 1969 metų gegužės 9 dieną vyko sunykusioje Stepono Dariaus gimtinėje netoli Judrėnų. O tai buvo iš tiesų drąsi ir tautiškos dvasios kupina akcija.

– Rengdami spaudai knygą „Epochų jungtys“, nusprendėme, jog apie šią akciją gūdžiais sovietiniais metais visiems turėtų priminti patys jos organizatoriai, – teigia V. Jocys. – Tad ir kreipėmės į buvusius Vilniaus universiteto žygeivių klubo narius inžinierius Valentiną Baltrūną ir Vidimantą Kučą. Jau esame patyrę, kad inžinieriai, geologai, aviatoriai yra „kiečiausi“ patriotai.

Autoriai detaliai aprašė, kaip buvo rengtasi ant lakūno Stepono Dariaus gimtosios sodybos griuvėsių supilti pilkapį, akmeninėje plokštėje čia pat iškalti mūsų tautos didvyrių vardus. Tas pasakojimas atkuria ano meto jaunųjų menininkų, architektų, kraštotyrininkų patriotinį nusiteikimą. Dariškėje tebestovinčio koplytstulpio autorius yra garsusis Lietuvos skulptorius Stanislovas Kuzma.

Iš dalyvių prisiminimų aišku, kodėl saugumo sumetimais pasirinkta būtent gegužės 9-oji, tada visuotinai švenčiama pergalės diena, ir kas visąlaik trukdė. Įdomi tokia detalė: temstant į žygeivių pasistatytą palapinę įėjusi žmogysta prisistatė esąs Klaipėdos rajono partijos komiteto darbuotojas, išsitraukęs užrašų knygelę pareikalavo pasakyti organizatorių pavardes, liepė mesti darbus ir skubiai skirstytis. Nekviestas svetys buvo išprašytas…

Darbai vyko visą dieną lietui lyjant. Į vertikalų vamzdį pilkapyje nuleidus dėžutę su keliomis lėktuvo „Lithuanica“ nuolaužomis vaidilutės uždegė aukurą. Prie jo giedojo tada dar universiteto studentė Veronika, būsima Povilionienė, eiles skaitė poetas tremtinys Jonas Graičiūnas, kalbėjo didvyrių amžininkas aviatorius Tomas Zauka. Kitą dieną paminklinę lentą ant akmens žygeiviai pritvirtino Vytogaloje, Stasio Girėno gimtinės vietoje.

Šio straipsnio autorės atmintyje išliko įspūdžiai, koks triukšmas buvo kilęs mūsų rajono sovietinės valdžios kabinetuose, kaip čia vieni kitus kaltino dėl „pražiūrėtos partizaniškos akcijos“. O Šilalėje reaguota kiek ramiau. Šio rajono laikraštis „Artojas“ tada išspausdino platų nuotraukomis iliustruotą reportažą „Jums pilkapį supylėm…“ Ir tai buvo vienintelis tų įvykių aprašymas ano meto spaudoje.

Žemaičių dūdoriai

Pasak V. Jocio, šis „Žemaičių kultūros savasčių“ rinkinys skirtas akiai (gausybė nuotraukų, prelato Stasio Žilio tapybos lakštai, dailininko Kęstučio Šiaulyčio pažintinių kelionių akvarelinės interpretacijos), širdžiai (istorija, kalbotyra, folkloristika, mitologija, etnoturistiniai maršrutai) ir klausai (žemaičių dainų, giesmių ir vario dūdų muzikos diskai).

– Gedulingi Kalvarijų kalnai giedami tik žemaičiuose. Miestelių, bažnytkaimių atlaidų procesijos šiaurės vakarų ir vidurio Žemaitijoje ir šiandien daugeliu atvejų neįsivaizduojamos be vario dūdų skambiai griežiamų giesmių melodijų. Kai kur tebegyvuoja tradicija pučiamųjų kapelas kviestis pagroti prie artimųjų kapų Vėlinių išvakarėse, – vardija tas vietas Virginijus. – Mūsų leidinyje surinkti duomenys apie unikalius kaimų ir miestelių dūdorių ansamblius. Manau, daug kas čia aptiks pačių girdėtus muzikantus, orkestrus, netgi ištisus šeimų ansamblius.

Su žemaitukais aplink Baltiją

Šiam žmogui ištvermės, atkak­lumo, užsispyrimo galima tik pavydėti – ne veltui juk žemaitis. Su kitais lietuvių raiteliais Vaidotas Digaitis nuo Šilalės ant savo augintinių buvo nujojęs iki Juodosios jūros, o prieš dvejus metus pats vienas ryžosi apjoti Baltijos jūrą. Kaip tarė, taip ir padarė.

„Mes tvirtai jautėme pareigą daryti taip, kad šio neramios dvasios žmogaus žygis neliktų be pėdsako, todėl šioje knygoje spausdiname pasakojimą apie jo nuotykių pilną kelionę, patirtis ir susitikimus su įvairiose šalyse sutiktais žmonėmis, kurie jį suprato, padėjo, rėmė ir gydė. Ir, žinoma, didelę jo meilę ir pasididžiavimą gimtuoju kraštu. Kaip yra sakęs pats Digaitis, „su baltiškų ir kitų dievų palaiminimu ir globa išžygiavau ir grįžau namo“, – sakė V. Jocys.

Kitoje žemaičių kultūros savasčių tyrinėjimų apžvalginėje ekspedicijoje kraštotyrininkai ir leidėjai ketina keliauti palei vadinamąją Europos sieną, tai yra vakariniais Žemaitijos pakraščiais. Sako, daug įdomaus iš senovės paveldo dar galima aptikti Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Saugų, Jurbarko pasienio apylinkėse. Užsiminė, jog verta plačiau tyrinėti ir aprašyti medžio skulptoriaus Vytauto Majoro kūrybą, jo sukurtos unikalios sodybos lobius.