Kijeve likęs arkivyskupas V. Kulbokas: „Jei popiežius Pranciškus mane čia atsiuntė, vadinasi, mano misija yra čia“

Rusijos įsiveržimo į Ukrainą išvakarėse dauguma diplomatinių įstaigų evakuavo savo atstovus iš Ukrainos miestų. Daugelis diplomatų net paliko Ukrainą, kad išvengtų Rusijos apšaudymo. Tačiau tarp ambasadorių buvo ir tikrai didvyriškų žmonių. Vatikano ambasadorius Ukrainoje yra vienas iš jų, jei ne vienintelis. Šeštasis apaštališkasis nuncijus (Ukrainoje) arkivyskupas Visvaldas KULBOKAS kalbėjosi su UNIAN ir papasakojo, kodėl jis mano, kad Ukraina laimės.

Būti su žmonėmis
– Monsinjore Visvaldai, jūs neišvykote iš Kijevo nei tada, kai Vakarų šalys įspėjo Ukrainą apie neišvengiamą Rusijos eskalaciją ir išsiuntė savo diplomatus, nei tada, kai Rusijos raketos jau skriejo į Ukrainos miestus. Papasakokite, kodėl nusprendėte likti?
– Atsakymas čia gana aiškus. Mano, kaip Šventojo Sosto ambasadoriaus, misija turi du aspektus. Tai atstovavimas Ukrainos vyriausybei ir Ukrainos bažnyčioms. Pirmiausia su katalikų bažnyčiomis – graikų katalikų ir Romos katalikų. Taigi mano, kaip vyskupo, užduotis taip pat yra pastoracinė. Kur turėtų būti klebonas ir kunigas? Jis turėtų būti su savo žmonėmis. Jei popiežius Pranciškus mane čia atsiuntė, vadinasi, mano misija yra čia.
– Kijevas apšaudomas kasdien, kas kelias valandas skamba priešlėktuvinės gynybos sirenos ir raginimai miestiečiams eiti į slėptuves. Kaip dabar klostosi jūsų diena?
– Bėga dienos, o mes stebime situaciją. Kiekviena diena prabėga su ženklu „Dėmesio!“ Kartais tai būna oro pavojaus signalas – reikia slėptis. Svarbiausius dalykus visada turiu su savimi. Mes su vienuolėmis net surengėme pamaldas prieglaudoje. Nes jei tai neaiškus momentas, geriausia melstis apačioje. Tačiau praėjusią naktį (iš vasario 27 į 28 d.) Kijeve buvo daugmaž ramu.

Šventasis sostas – dialogo platforma
– Ar šiuo metu palaikote ryšius su Vatikanu?
– Gavę informacijos apie situaciją, turime ją perduoti Vatikanui. Reikia kalbėtis su valstybės sekretoriumi ir jo padėjėjais, tačiau tai ne visada įmanoma. Tokiam darbui ne visada lieka jėgų ir laiko. Reikia išgyventi, kaip ir kiekvienam kijeviečiui. Niekada nežinai, kada sugriautas namas ar kas nors kitas „pasimatys“.
Tačiau apskritai ryšiai su Vatikanu yra nuolatiniai. Jei yra ryšys, susisiekiame ryte, po pietų ir vakare. Galbūt matėte, kad valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas per JT Generalinę asamblėją pakartojo, jog Šventasis Sostas yra pasirengęs tapti Ukrainos ir Rusijos dialogo platforma.
– Ar manote, kad bus tokia dialogo galimybė?
– Tai priklauso nuo visų šalių. Kitaip tariant, Ukraina, taip, ji jau seniai prašė tokios galimybės.
Šventasis Sostas visada laikosi pozicijos ieškoti dialogo galimybių. Tačiau čia mes neturime galimybės ką nors priversti. Galime pasiūlyti tik. Šiandien Šventajam Sostui tenka dviguba misija: derybų platforma ir dvasinė misija – suburti žmones maldai ir meilei. Kadangi jie yra tokie stiprūs, jie gali mums visiems atnešti ramybę.
– Kaip manote, kas yra svarbiausia tokiame dialoge, apie kurį kalbate?
– Paaiškinsiu pagrindinius tokio dialogo Bažnyčios ir Šventojo Sosto supratimo aspektus.
Bažnyčios supratimu, karas kyla dėl to, kad viena šalis turi savo sampratą, kita – savo, ir tada viena kovoja prieš kitą. Politiniu požiūriu čia gana sunku rasti išeitį net ir derybų metu.
Pagal politines koncepcijas Ukraina kariauja gindama savo šalį. Ukrainoje, paprastai graikų apeigų stačiatikių ir katalikų bažnyčių liturgijoje, net meldžiamasi už valdovus, už karius. Meldžiamės, kad vyriausybė dirbtų su savo šalimi ir ją saugotų, kad kariai įvykdytų savo misiją ir apgintų šalį.

Skiria du aspektus
– Pasirodo, Bažnyčia negali būti neutrali?
– Šiandien Ukraina gina savo teisę egzistuoti. Bažnyčios misijos negalime vadinti neut­ralia. Neutralumas yra politinė išraiška. Bažnyčia aiškiai skiria du aspektus. Pirmasis – pats veiksmas. Pavyzdžiui, popiežius Pranciškus aiškiai pasakė: karas yra velniškas veiksmas. Kitas aspektas – tai asmuo, kuris jį padaro. Visada Bažnyčia ir aš, kaip ganytojas, net ir į agresorių žvelgiame kaip į brolį. Mano užduotis – išgelbėti jį dvasiškai. Bažnyčia sako, kad tai neturi sukelti neapykantos.
Ką girdžiu ir matau šiomis dienomis? Esu Kijeve ir gaunu tiek daug žinučių! „Mes esame su jumis! Mes galvojame apie jus!“ Ir aš žinau, kad tai nėra tušti žodžiai! Žmonės, mano draugai, net nemiega naktimis. Jie stebi, kokia padėtis, kas vyksta, ar galime ją apginti. Jie yra kartu su mumis.
Tai beveik viso pasaulio solidarumas su Ukraina. Galima sakyti, kad šiuo metu Kijevas tapo pasaulio renginių sostine. Žmonės sako, kad šiandien čia sprendžiamas mūsų visų likimas.
Mėgstu naudoti šį pavyzdį. Pagalvokite, jei būtumėte Dievas. Jūs sukūrėte žmogų ir pamatėte, kad žmonija pradeda mylėti vieni kitus taip, kaip dabar myli Kijeve ir Ukrainoje. Tada Dievas pažvelgia: „Žmonija yra vieninga ir solidari. Ji vėl grįžo prie brolybės. Gerai, nebėra priežasčių karui tęstis.“ Taigi mes padedame Dievui pašalinti visas karo priežastis.
Per šią tragediją visų užduotis – auginti meilę ir solidarumą. Kai tapsime dvasiniais broliais, karas baigsis.

Negalima spręsti karu
– Kitą dieną po to, kai Rusija užpuolė Ukrainą, popiežius Pranciškus, nesilaikydamas protokolo (pagal diplomatinį protokolą Vatikano užsienio reikalų ministras turi iškviesti ambasadorių), asmeniškai atvyko į Rusijos ambasadą Vatikane. Kas buvo aptarta šiame susitikime?
– Tai, kad popiežius aplankė Rusijos ambasadorių prie Šventojo Sosto, kaip matote, yra labai stiprus simbolinis ženklas. Nes, kaip pastebėjo Romos žurnalistai, niekas neprisimena tokios akimirkos, kai popiežius nuvyko pas ambasadorių. Paprastai kitos šalys kviečia jį išreikšti susirūpinimą ar protestą. Tačiau čia jis asmeniškai nuvyko į ambasadą.
Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Parolinas paaiškino, kas buvo pasakyta susitikime: popiežius atvyko paaiškinti, kad problemų negalima spręsti karu. Tai reiškia, kad popiežius nuolankiai ir skubiai prašė nutraukti karą.
– Ar manote, kad Vatikanas buvo išgirstas Rusijoje?
– Sunku pasakyti. Galime spręsti tik iš rezultatų. Tačiau čia kiekvienas turi daryti tai, ką gali. Tai yra, jei turiu galimybę pareikšti savo nuomonę, tą ir darau.
Vis dėlto norėjau pasakyti, kad tie mano draugai, kurie galvoja apie Ukrainą ir meldžiasi už ją, šiomis dienomis nuolat rašo, kad tas jausmas labai įkvepia. Jie melsdamiesi jaučia, kad angelai saugo Ukrainą. Tai yra, kad visi žvelgia su didele viltimi. Taigi man atrodo, kad artėjame prie viso pasaulio solidarumo lygio, kad sustabdytume šį karą. Tikiuosi, kad tai greitai baigsis. Juk dabar, kai visa žmonija susivienijo, nėra prasmės tęsti šį procesą.
– Kokias dar pastangas Vatikanas gali dėti, kad sustabdytų karą? Ar nesvarstoma popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimo galimybė?
– Kreipimasis į Rusijos ambasadorių tam tikrais atžvilgiais yra net stipresnis nei pokalbis su prezidentu. Tai reiškia didelį ir nuolankų prašymą – nusižeminti ir prašyti: „Prašau tavęs…“
Tačiau, žinoma, popiežius taip pat turi galimybę ieškoti tiesioginio kontakto su prezidentu V. Putinu. Tai turi nuspręsti jis pats.

Kiekvienas savo maldą
– Kokias humanitarines užduotis dabar vykdo Katalikų Bažnyčia Ukrainoje?
– Viena iš užduočių – suteikti žmonėms galimybę prisiglausti po bažnyčiomis, organizuoti pamaldas, nes tai yra dvasinė užduotis. Jei įmanoma, humanitarinė pagalba.
Man sunku pasakyti, kurioje stadijoje yra šis procesas. Šiuo klausimu dirba ir Valstybės sekretoriatas, ir Ukrainos ambasada prie Šventojo Sosto. Žinau, kad taip pat yra poreikių sąrašas. Tai vaistai, drabužiai, maistas. Sąrašas labai ilgas! Žinoma, šią pagalbą čia teikti sunku. Todėl valstybės sekretorius palaiko tiesioginius ryšius su Ukrainos ambasada, kad išsiaiškintų, kaip geriausiai išsiųsti pagalbą. Tai sprendžiama Vatikane.
Savo ruožtu katalikų bažnyčios įvairiose šalyse stengiasi šią pagalbą siųsti kitomis linijomis. Pavyzdžiui, per Tarptautinį „Caritas“ labdaros fondą. Jis tikrai atitenka žmonėms. O kam šios pagalbos reikia labiau, sprendžia vyriausybė.
– Popiežius Pranciškus paragino visus tikinčiuosius melstis už konflikto Ukrainoje pabaigą. Jis pats vadovavo maldai Vatikane. Kaip dažnai girdite šią maldą už Ukrainą Šventojo Petro bazilikoje?
– Esu įsitikinęs, kad pats popiežius ir jo darbuotojai kiekvieną rytą atsikėlę jau meldžiasi už Ukrainą. Prisimename, kad sausio 26-oji buvo maldos už Ukrainą diena visame pasaulyje.
Kovo 2 d., trečiadienį, popiežius dar kartą pakvietė visus melstis už Ukrainą. Tai labai simbolinės dienos, kai meldžiasi ne tik popiežius, bet ir visi kartu. Tada tai tampa labai stipria bendrystės malda. Tai simbolis ir didelė dvasinė galia.
– Kokią maldą dabar turėtų skaityti Ukrainos tikintieji?
– Ukrainoje yra daug tikinčiųjų. Esu tikras, kad kiekvienas turi savo maldą. Nuolankiai kreipiamės į Viešpatį, kad mes patys savo širdyse susimąstytume, kaip kuriame pasaulį. Tai prasideda nuo mūsų kasdienių santykių: kaip aš gerbiu kitą, kaip ginu savo principus ir savo tiesą. Nes kartais pamirštame ginti teisingumą. Malda keičia tai, kas esame. Tada prašome Dievo suteikti Mums ramybę.

Red. pastaba. Šį interviu su Kijeve likusiu Vatikano nuncijumi arkivysk. V. Kulboku publikavo ukrainiečių naujienų tarnybos Unian žurnalistė Анастасия Светлевская.
Dėkojame Vilniaus arkivyskupijos vyskupui augziliarui Dariui Trijoniui už pasidalijimą interviu lietuvių kalba FB.