Knyga apie Evą Labutytę kelionę pradėjo Plikiuose
Plikių Ievos Labutytės pagrindinė mokykla šiemet mini reikšmingą 280 metų įkūrimo sukaktį. Gražus sutapimas – išleista knyga apie menininkę Evą Eriką Labutytę, kurios vaikystė ir jaunystė prabėgo Plikiuose. Išvykusi į Vilnių ji niekada nenutolo nuo šio krašto, todėl simboliška, kad knyga „Eva Labutytė. Dailininkė ir Mažoji Lietuva“ pirmiausia pristatyta Plikiuose. „Esame laimingi, kad kelionę ji pradeda čia“, – sakė sūnus Kęstutis Vanagas, kartu su menotyrininke Nijole Tumėniene ir dailininku Vytautu Gocentu praėjusį penktadienį dalyvavęs pristatyme. Ši knyga – apie kraštietę E. Labutytę, jos kūrybą ir gyvenimą, plačią veiklą, bet svarbiausia – apie menininkės meilę gimtajam kraštui.
Statyti kultūrinį paminklą
Į renginį liepos pradžioje Plikių Ievos Labutytės pagrindinėje mokykloje susirinkę lietuvininkai, ištikimi menininkės bičiuliai, gerbėjai, bendraminčiai stengėsi nepraleisti nė vieno žodžio apie šią iškilią asmenybę. Prieš 68 metus ji septynmetę baigė senajame mokyklos pastate, o knygos pristatymas vyko naujame, bet stengtasi sukurti jos dvasią atitinkančią aplinką. Ant stalo degė žvakė, be kurios, anot bičiulės N. Tumėnienės, menininkė niekada nepradėdavo pokalbio prie stalo. „Evai tai buvo šventa. Net darbuose vyrauja žvakės motyvas. Tai ypatinga reikšmė, susijusi su šiuo kraštu“, – atskleidė menininkės bičiulė.
„Nepaprastas jausmas – ką tik knygą atvežė iš spaustuvės ir ją išleidžiam į pasaulį Plikiuose, mamos vaikystės ir jaunystės vietoje. Tai simboliška, – kalbėjo K. Vanagas. – E. Labutytė niekada nenutolo nuo jų, nors 40 metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Grįžti į Plikius buvo mamos paskutinis noras.“
Jis padėkojo kunigui Liudvikui Fetingiui ir jo žmonai Elžbietai, mokyklos direktorei Audronei Vaičiulienei, „Mažosios Lietuvos“ lietuvininkų bendrijos pirmininkei Renatai Čėsnienei už menininkės atminimo puoselėjimą. Išleisti knygą apie savo mamą, menininkę, sūnui Kęstučiui mintis kilo seniai. „Apie 10 metų su menotyrininke N. Tumėniene rinkau medžiagą. Domėjausi Mažosios Lietuvos problematika, skaičiau šaltinius, kuriais domėjosi mama“, – sakė K. Vanagas. Tai užtruko, bet norėjosi padaryti gerai. Pavyko suburti specialistus ir parengti knygą. Joje prisiminimai amžininkų, pažinojusių ją kaip menininkę, visuomenininkę ir žmogų – visi liudija, jog tai buvo nuostabi, šviesi asmenybė. Kaip atkakliai ji siekė įgyvendinti savo misiją, tai yra statyti kultūrinį paminklą žemėje.
Įkvėps rūpintis krašto praeitimi
E. Labutytė gimė Begėdžių kaime, Šilutės rajone, bet jos vaikystė prabėgo netoli Plikių, Karališkių kaime. Tebėra tas namelis, kuriame ji gyveno su motina. Pro kapinaites kasdien ėjo į mokyklą, kur buvo jai brangūs mokytojai. „Čia formavosi jos pasaulėžiūra, čia įleido šaknis, iš čia polėkis būti mokytoja, piešti, – dėstė K. Vanagas. – Ji suaugusi su šiuo kraštu – tai liudija svarbi biografi – jos detalė: po karo vietiniams gyventojams atsivėrė galimybė išvykti į Vokietiją. Visi mamos giminės išvažiavo, ten gyveno ir tėvas, o ji, nepaisydama skurdžios buities, apsisprendė likti čia ir niekada to nesigailėjo.“
Baigusi Plikių septynmetę, E. Labutytė mokėsi Klaipėdos pedagoginėje mokykloje, po to dirbo Saugų vaikų namuose. Po studijų tuomečiame Vilniaus dailės institute prasidėjo dailininkės gyvenimas. „Prieš 50 metų ji surengė svarbią paveikslų parodą jūros tema. Tada ir įvyko apsisprendimas savo kūrybą dedikuoti Mažajai Lietuvai. Ši tema vyravo kelis dešimtmečius – nemažas jos palikimas. Darbuose galima rasti Mažosios Lietuvos motyvų – krikštų, vėtrungių, liuteronų bažnyčios pastatų detalių, šiam kraštui nusipelniusių asmenybių. E. Labutytė suvokė, koks unikalus Mažosios Lietuvos kultūros palikimas. Ji vertino, gilinosi, siekė įprasminti, išlaikyti ir perduoti kartoms, juolab kad sovietinis režimas tą paveldą ignoravo, naikino. Tai nebuvo patogi tema“, – įsitikinęs menininkės sūnus Kęstutis. Su Mažąja Lietuva susijusi ne tik E. Labutytės kūrybinė, bet ir visuomeninė veikla: kraštotyrinis darbas, dalyvavo kuriant „Mažosios Lietuvos“ bendriją, sudarant Mažosios Lietuvos enciklopediją, be to, ji – viena iš Vilniaus liuteronų bažnyčios signatarų.
„Bet man pirmiausia ji – mama, o po to – menininkė, visuomenininkė. Neatsistebiu, kaip ji visur suspėdavo, su kiek žmonių bendravo, bet visada jai prioritetas buvo šeima. Nuo mažens jaučiau mamos dėmesį, meilę. Ji buvo nuoširdi, apdovanota ypatingu empatijos jausmu, jautriai išgyveno kitų nelaimes, stengėsi pagal galimybes padėti, globoti. Viską darė kūrybingai, emocingai, pagal savo prigimtį“, – kalbėjo K. Vanagas. Jis įsitikinęs, jog E. Labutytės gyvenimo ir kūrybos pavyzdys įkvėps rūpintis savo krašto praeitimi.
Drąsus temos pasirinkimas
Leidinio sudarytoja menotyrininkė N. Tumėnienė bendravo su E. Labutyte, labai vertinusia jos nuomonę, ir gerai žinojo šios menininkės kūrybą, suvokė jos vertę.
Pasak menotyrininkės, E. Labutytė labai gerbė Vydūną, mokėsi iš jo, vertino I. Simonaitytės kūrybą. Ji draugavo su rašytoja Birute Baltrušaityte – ši draugystė turėjo įtakos šio krašto dvasios suvokimui, tyrinėjimui. „Tai davė jai kūrybinių impulsų, nes turėjo nuostatą įamžinti tragišką to krašto prūsų genties likimą. Ją tai labai jaudino, todėl gilinosi į viską, ką apie tai rado. Taigi jos kūryboje atsirado daug simbolių. Ji manė, kad prūsų ir baltų kultūros turi bendrų simbolių, ieškojo jų ir labai norėjo, kad šie išliktų, – kalbėjo N. Tumėnienė. – Kūryboje yra šie simboliai – senovinis Prūsijos žemėlapis, archeologinių radinių – sudužusių puodynių motyvai, žvakės, varpai, dievai. Knygoje daug svarbios informacijos apie senąją prūsų kultūrą, ir tai reikia žinoti.“
1971 m. E. Labutytė sukūrė pirmuosius kūrinius, skirtus žymiems šio krašto žmonėms – K. Donelaičiui, A. Kulviečiui ir vis labiau į tai gilinosi. 1978–1979 m. surengė parodą Vilniaus universiteto jubiliejui. N. Tumėnienės teigimu, tos pačios temos atsiskleidė giliau ir įdomiau. Ji mokėsi komponavimo, supratimo iš senovinių knygų, kurios buvo leidžiamos renesanso laikais. „Domėjimasis šia kultūra buvo labai reikšmingas ir drąsus, – akcentavo menotyrininkė – Vėliau atsirado sudėtingesnės temos, ne tik portretai, bet ir aplinka, gamta. Tai buvo kalba per simbolius apie krašto praeitį – Eva buvo įsimylėjusi šį kraštą, ir visą gyvenimą paskyrė jį įamžinti – tuo išsiskiria iš visų šiuolaikinių dailininkų. Tokių užsispyrusių, ryžtingų, žinančių, jog tai labai svarbu Lietuvos kultūrai, nėra. Tuo jos kūryba įdomi ir brangi. Menine prasme ji ieškojo šiuolaikinio, modernaus sprendimo, kaip antai paskutiniai ciklai – „K. Donelaitis“, „Runų raštai“, „Palikimas“, „Mūsų dievai“. 1988–1998 m. darbų ciklai labai reikšmingi mūsų kultūrai. Jų paroda buvo ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje. E. Labutytė pelnė Tolminkiemio organizacijos premiją. Kūriniai moderniški savo konceptualumu – E. Labutytė tai išreiškė menine forma, įtaigiai, intelektualaus meno apraiškomis.“
Norėjo būti su savais
Knygoje apie E. Labutytę ne tik įdomūs amžininkų prisiminimai, informacija apie parodas, bet ir jos svarbiausių darbų albumas, kūrinių katalogas. Menininkės kūryba įvairiašakė: estampai, miniatiūros, ekslibrisai, taip pat akvarelė, be to, sukūrė įdomių iliustracijų. Dirbdama pedagoginį darbą, ji rašė straipsnius apie dominančių menininkų kūrybą.
Knygos pristatyme dalyvavęs bibliotekininkas, dailininkas, kraštotyrininkas V. Gocentas atskleidė, jog tądien iš Vilniaus keliaudami į Plikius, Priekulės I. Simonaitytės memorialiniame muziejuje paliko dovanų – E. Labutytės paveikslų. Anot jo, knyga apie šią menininkę – paminklas, kalbantis apie gyvenimą. Jis jautriai pasakojo apie pažintį su Eva, savo krašto žmogumi – tai įvyko liuteronų parapijos steigiamajame susirinkime. Abu jungė svarbus žmogus. „Evą konfi rmavo kunigas Ansas Baltis, o šis – mano krikšto tėvas“, – atskleidė svečias.
Jis pasakojo, jog E. Labutytė daug temų padovanojo menininkams – surinkdavo medžiagą ir pateikdavo, reikėjo tik pagauti dvasią ir kurti. Tai ekslibrisai, atvirukai, skirti Priekulei, Šilutei, rašytojams. „Nebūčiau buvęs didelis grafi kas, jei ne E. Labutytė“, – prisipažino V. Gocentas. Jis prisiminė, kaip ji kruopščiai ruošdavosi renginiams, šventėms – visada atrodė iškilmingai, paprastai ir labai rami.
„Jos darbai kupini harmonijos, nors tai, ką rodė, buvo gerokai sulamdyti ir išardyti, pilni netekties – ji iš naujo kurdavo harmoniją“, – dėstė svečias ir pridūrė, kad ji taip pat kūrė krikšto, konfi rmacijos pažymėjimus. V. Gocentas pareiškė viltį, jog kada nors bus atgaivintos patalpos, paskirtos Plikių bendruomenei, ir ten atsiras muziejinis kampelis su E. Labutytės stalu ir kitais daiktais. „Ji visada norėjo būti su mūsų krašto žmonėmis, todėl reikia rasti vietos jai toliau čia gyventi“, – ištarė svečias.
Plikių ir Dovilų evangelikų liuteronų parapijų kunigas L. Fetingis pasveikino į knygos pristatymą susirinkusius lietuvininkus, kurie dabar yra tarsi viena šeima. Jis džiaugėsi, kad išleista knyga – įamžintas E. Labutytės, kurią gerai pažinojo, atminimas. „Turime bažnyčioje jos pieštą bažnyčios paveikslą, kuris mums labai brangus. Naudojame jos pieštas krikšto, konfi rmacijos, laidotuvių pažymas – ji gyva mūsų bažnyčioje“, – kalbėjo L. Fetingis. Jis prisiminė bendrystės su E. Labutyte pradžią 1989 m. lietuvininkų bendrijos pirmajame susirinkime. Vanagų parapijos kunigas Remigijus Šemeklis džiaugėsi, jog per ordinaciją kunigo tarnystei iš vyskupo gavęs E. Labutytės nutapytą paveikslą su Vanagų bažnyčia. Ir patikino, jog tai viena įspūdingiausių dovanų, gautų tuomet. Jis pasiūlė surengti menininkės darbų, kurie yra bažnyčiose, bendrą parodą ir parapijose priminti apie šią kūrybingą asmenybę.
- E. Labutytė gimė 1938 m. Begėdžių kaime, Šilutės rajone. 1946–1953 m. mokėsi Plikių septynmetėje mokykloje. Baigusi įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Dirbo Saugų vaikų namuose. 1967 m. baigė Lietuvos dailės institutą. E. Labutytės kūrybos tema – Mažoji Lietuva, gimtasis pamario kraštas, senieji prūsai.
- Dailininkė, knygų iliustratorė, lietuvininkų bendrijos įkūrėja ir puoselėtoja, taip pat viena iš Martyno Jankaus memorialinio muziejaus įkūrėjų.
- Mirė 2003 m. Palaidota Plikiuose, šalia savo motinos.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
