Kodėl mums svarbu? Mes negalime be jos

Sovietmečio rezistento, politinio kalinio, 45-ių pabaltijiečių memorandumo kūrėjo ir signataro, Lietuvos Laisvės lygos nario, kunigo pranciškono, 2024 metų Laisvės premijos laureato Juliaus Sasnausko kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:
Dėkoju už premiją tuo gražiu, šventu pavadinimu – Laisvės premija. Žinoma, pati laisvė jau yra didžioji premija valstybei ir kiekvienam jos piliečiui. Kad ir kokie mes būtume skirtingi ir kartais nerandantys bendros kalbos. Laisvė vis tiek bus daugiau, galingiau, svarbiau.
Kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai tampa legendomis. Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau – pogrindinė spauda, disidentų ar, kaip sako kiti, rezistentų judėjimas. Legenda ir tos dvi datos, mus čia surinkusios, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji. Legendos reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.
Nesileisiu į prisiminimus. Juo labiau, kad apie viską jau ne kartą pasakota. Kai apsilankydavau buvusiame KGB kalėjime prie Lukiškių aikštės, man pačiam atrodė neįtikėtina, neįmanoma visa tai, kas nutiko, kas buvo pasirinkta mūsų prieš keturis ar penkis dešimtmečius. Pranokus savo žmogiškąjį mažumą ir trapumą. Daugiau nei leido aplinkybės.
Aišku, buvo gerų pavyzdžių ir pamokų. Užaugau namuose, kuriuose gyvavo pasakojimas apie nepriklausomą Lietuvą, okupantų represijas, tautos pasipriešinimą. Prisimenu, kaip devynerių metų klausiausi mamos žodžių apie Prahos pavasarį ir rusų tankus. Ir iki šiol stebiuosi, kad tie žodžiai galėjo taip smarkiai paveikti.
Laisvės pamokos ir pavyzdžiai buvo šalia. Gimtasis Vilniaus miestas su trijų sukilimų pėdsakais, su bažnyčių bokštais, šaunančiais į dangų. Su Vasario 16-osios signatarų namu. Dėl jo greičiausiai visa tuometinė Gorkio gatvė buvo lyg kokia paslaptinga laisvės arterija mieste. Net hipių susibūrimai greta uždarytos katedros anuomet skelbė alternatyvą režimui.
Nežinau, ar priespaudos režimai suvokia, kad laisvės dvasiai patinka atsirasti nelaisvėje. Visokiausiais būdais ir keliais.
Kažin kas nematomas nuolat išdidina ar padaugina mūsų gerus darbus bei sprendimus. Padaugina ir drąsą. Mano mokytojas ir draugas Antanas Terleckas sakydavo: „Pavargau… pavargau. Žinai, aš bijau.“ O paskui čia pat kūrė drąsiausius, įžūliausius planus, ką dar nuveikus Lietuvos laisvės labui ir kaip darsyk įgėlus okupantams. Paauglystėje su keliais mokyklos draugais užsikrėtęs tais beprotiškais planais, girdėdavau patarimus, kad „prieš vėją nepapūsi“ ar „galva sienos nepramuši“. Bet kai kas štai ėmė ir papūtė prieš tą vėją. Pasirodo, kad įmanoma. Ir sienos neatlaikė.
Palaimintas kelias į laisvę ir laisvės aistra. Už tai reikia dėkoti ir kartais brangiai mokėti. Tačiau niekas tame kelyje nebuvo veltui: nei pogrindžio spauda, nei trispalvė vėliava, iškelta ant kamino, nei nelegali maldos eisena į Šiluvą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Net kalėjimai ir tremtys – ne veltui.
Kodėl visa tai? Kodėl mums svarbu? Dažnai prisimenu, kaip Vaižgantas, dar gyvendamas Stokholme, 1917 metų gale gauna kiek paankstintą žinią apie nepriklausomybės paskelbimą. Pasveikinęs ir pašlovinęs Lietuvos laisvę, jis stabteli ir pats savęs klausia, kam gi ta laisvė jam reikalinga. Atsakymas gražus ir vertas dėmesio: „O ar aš žinau? Tik jaučiu, kad negaliu be jos būti.“
Ir mes negalime be jos. Žiūriu į laisvės kartą, į tuos, kurie gimė ir užaugo jau laisvoje tėvynėje. Ten, tarp jų, kažkur slypi viso buvusio pasipriešinimo prasmė ir grožis. Ten yra apdovanojimas, dar viena premija mums visiems, džiaugsmo vieta. Ir, jei reikia, atsakymas į klausimą, ar už tokią Lietuvą buvo kovojama kone penkis dešimtmečius.
Tik dėl to, kad esame „pašaukti laisvei“, kaip sako Šventasis Raštas, šiandien galime atjausti ir net ginti Ukrainą. O taip pat pasimokyti iš jos, kokia brangi ir nepamainoma yra laisvės dovana.
Iki šiol beveik visi šios premijos laureatai buvo subrendę žmonės, pasižymėję praeityje, dažniausiai – priešinęsi okupaciniam režimui, gynę žmogaus teises.
Dar sykį dėkodamas Lietuvos Respublikos Seimui už aukštą įvertinimą, labai linkiu (ir gal net nujaučiu), kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš kartos, gimusios laisvėje. Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi ir tarnauti visų kitų laisvei.
Ačiū.