Kol jauni tylės, tol seni…

„Kol jauni tylės, tol seni…“ O čia jau galima pabaigti, kaip norite. Mūsų tautosakoje pavartotas gana riebus žodis, bet kiekvienas galime mintį užsklęsti pagal save. Vienoks ar kitoks tęsinys tik parodys proto guvumą, lankstumą, žmogaus kultūrą, patikrins humoro jausmą ir sutelks mintis vienai ar kitai temai. Šį kartą – apie jaunimo drąsą, norą keisti nepriimtiną tvarką bei ryškėjantį protestą. O kartų konfliktas buvo visais laikais, yra jis ir dabar. Tik gal įgavęs naujų spalvų ir potėpių.
Štai beveik kas savaitę girdime skandalingas žinias iš Lietuvos sveikatos įstaigų: keičiasi vadovai, gydytojai išeina, profesorius girtas būdamas padarė avariją, sužalojo žmogų, kitur – gydytojai užsidarę kabinete siurbčioja kavutę, o už durų ilga eile rikiuo­jasi skausmo iškreiptais veidais pacientai. Tai jau tampa beveik kasdienybe, todėl labai nestebina. Nustebino kitkas – drąsus Joniškio ligoninės vadovo viešas interviu apie savivaldybės darbuotojų ir kitų reikšmingų rajono politikų norą būti privilegijuotiems. Pasirodo, pastarieji įžūliai reikalauja sau išskirtinių teisių, ne tik sau, bet ir giminaičiams, pažįstamiems. Gydytojai pirmiausia turi priimti juos, rūpintis jų sveikata net būdami atostogose. Tokių skambučių atakuojami gydytojai nusprendė netylėti, nes jiems pacientai, kaip ir reikalauja Hipokrato priesaika, visi vienodi. Juk šią priesaiką duodami medikai pasižada: „sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus“. Todėl jaunas vadovas išdrįso pasa­kyti tai, ką kiti nutyli arba dantis sukandę, dėl šventos ramybės stumteli kitus pacientus į šalį – juk jie nesiskųs, jie paprasti, nereikšmingi – ir skuba pas įtakinguosius. Betgi tai dar vienas skaudulys mūsų visuomenėje, didinantis žmonių atskirtį ir verčiantis abejoti sąžiningumu.
Vienas po kito prabyla ir jauni mokytojai, deja, jie tai dažniausiai padaro išėję iš mokyklos, kitaip tariant, užtrenkę jos duris. Jeigu išeidami medikai tik uždaro nemielos darbovietės duris ir išeina dirbti į kitą ligoninę, mokytojai duris užtrenkia ir žinai, kad į mokyklą tikrai negrįš. Nesvarbu, kad sekėsi dirbti, kad myli savo darbą ir mokinius – apgailėtinas atlyginimas, primityvios darbo sąlygos, alinantis ir bukinantis popierizmas, neretai sveiku protu nesuvokiami reikalavimai veikia kaip negydoma epilepsija. O sirgti niekas nenori, tai ir eina ten, kur viliojantis atlygis ir tinkamos darbo sąlygos. Jaunas lietuvių kalbos mokytojas Karolis Klimas savo pirmąją knygą taip ir pavadino „Mokytojas“. Joje ne tik pedagoginio darbo prasmės paieškos, bet ir sukaupta patirtis, naujų metodų paieška ir, žinoma – skausmingas atsisveikinimas. Per sunku! Norint dirbti kūrybiškai, norint vesti mokinius, o ne tik eiti su jais vadovėlio žingsniu, reikia save aukoti. Tik jaunas žmogus nenori būti auka, jis nori tiesiog tinkamai dirbti mėgstamą darbą.
Garsiai trinktelėjęs durimis šį pavasarį išėjo iš mokyklos dar vienas jaunas ir perspektyvus lietuvių kalbos mokytojas iš Vilniaus. Išėjo nešinas Salomėjos Nėries portretu. Tai jo mėgstamiausia poetė, savo eilėraščiuose labiausiai atliepianti žmogaus paklydimų ir ieškojimų kelią. Jos eilėraščiais šis mokytojas neretai pradėdavo ar baigdavo pamoką. Kodėl jis išeina, labiausiai suprato ir palaikė mokiniai, palaikė tėvai, tegul ir gailėdami, jog praranda gerą pedagogą. Kiti turbūt nesuprato. Atrodo, sėdi kažkur savame Olimpe švietimo sistemos dievai ir jiems visai galvų dėl to neskauda. Bus tų mokytojų ar nebus – Rugsėjo pirmoji vis tiek ateis. Ko dabar paprastai linkima mokiniams? Anaiptol ne puikių pažymių ar naujų draugų – linkima gerų mokytojų. Gaila, kad šis palinkėjimas vis labiau tolsta nuo realybės.
Jau girdisi balsų, jog mokytojai ruošiasi streikui. Nors tokiai protesto formai ne visi pritaria, bet stebina kitkas – viešai pasigirdęs pasiūlymas streikuoti antrąją pusę dienos. Taip gali pasiūlyti tik visiškai mokytojo darbo specifikos neišmanantis žmogus. Juk mokytojas antrąją dienos pusę ruošiasi pamokoms, kiekvienai klasei, kiekvienai pamokai. Kitaip – ką jis darys tą pirmąją dienos pusę, bus tik drausmintojas, vadovėlio skaitytojas, vaikų sergėtojas? Juk kalbame apie gerus mokytojus. Taigi, kol jauni tylės, tol seni reikalai nepajudės arba, kol jauni tylės, tol niekas į juos rimtai nežiūrės. O kol tik galės, tol ir nežiūrės.
Vis tik su mokykla susijusiai bendruomenės daliai – moki- niams, jų tėvams, mokytojams – Rugsėjo pirmoji yra didelė šventė, į kurią norisi ateiti su džiaugsmu. Ne su rūpesčiu, nuoskaudom ar kartėliu, o būtent su gera nuotaika ir tikėjimu, kad mokykla pasiruošusi ir visų laukia.