Kunigas M. Stonys: „Kapeliono tarnystė policijoje: esi žmogus, kuris saugai saugančiuosius“
Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos vikaras, kun. Mindaugas Stonys nuo praėjusių metų vasaros eina dar vienas garbingas ir atsakingas pareigas: jis yra Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapelionas.
Dalindamasis mintimis su „Banga“ kun. Mindaugas akcentuoja, kad būdamas kapelionu su policijos bendruomene kartu yra ne tik tada, kai viskas gerai, bet ir tada, kai skauda.
Ypatingas misijos laukas
– Koks yra kapeliono tarnystės tikslas?
– Policijos kapeliono tarnystė visuomenėje dažnai lieka nematoma. Kapelionas nėra tik dvasininkas, kuris atvyksta į šventes ar oficialius minėjimus. Jis yra žmogus, kuris žengia kartu su pareigūnais, dalijasi jų rūpesčiais, išgyvenimais ir džiaugsmais, o svarbiausia – padeda išlaikyti žmogiškumą darbe.
Apibendrintai galima pasakyti, kad kapeliono tarnavimo tikslas yra pagelbėti pareigūnams atsinaujinti dvasioje, atsigręžti į tikrųjų vertybių šaltinius, stiprinančius žmogų gyvenimo kelyje.
– Ar skiriasi tarnystė parapijoje ir policijos bendruomenėje?
– Tiek parapija, tiek policija yra bendruomenės. Tačiau policijos bendruomenė vykdo specifinę, visuomenėje labai reikšmingą funkciją „Saugoti. Ginti. Padėti“. Toje bendruomenėje Bažnyčios misijos kryptis irgi yra padėti ir būti su pareigūnais kaip ir parapijoje su parapijiečiais. Tačiau kapelionų tarnystė yra ypatinga tuo, kad ji vyksta už tradicinės bažnyčios ribų – konkrečiose institucijose (kariuomenėje, ligoninėse, kalėjimuose, mokyklose), kur dvasinė pagalba teikiama žmonėms, esantiems ypatingose, neretai ir krizinėse situacijose.
– Kokia yra policijos kapeliono skyrimo tvarka?
– Policijos kapelioną skiria vyskupas, mano atveju, Telšių vyskupas, matydamas šios tarnystės reikšmę ir būtinybę. Taip rodoma, kad Bažnyčia suvokia policijos bendruomenę kaip ypatingą misijos lauką – panašiai kaip ligonines, kariuomenę ar socialinės globos įstaigas, kur taip pat tarnauja kapelionai.
Vyskupas, skirdamas kapelioną, pripažįsta, kad policijos pareigūnai susiduria su išskirtiniais iššūkiais, kurie paliečia ne tik profesinę, bet ir dvasinę žmogaus pusę. Todėl kapelionas policijoje nėra tik formalus pareigūnas – jis yra Bažnyčios siunčiamas žmogus, turintis misiją būti šviesa ir atrama tiems, kurie kasdien saugo visuomenę.
Svarbiausia – neprarasti žmogiškumo
– Ar policijos pareigūnai atsiveria kapelionui, o gal vis dar vyrauja stigma, kad pareigūnas visada turi būti stiprus?
– Mes, visuomenė, pareigūnus norime visada matyti stiprius tiek fiziškai, tiek dvasiškai, be emocijų, neapsunkinančius savo problemomis artimųjų. Ir patys pareigūnai jaučia pareigą būti stiprūs. Tai nėra taip paprasta. Pareigūnas pirmiausia žmogus, ir pavargsta, ir išgyvena įvairiausias situacijas, ir džiaugsmo, ir vargo būna tiek namie, tiek tarnaujant visuomenėje. O kapelionas yra tarsi patikėtinis, kuriam galima pasakyti, kas guli ant širdies, kas slegia, kas neramina, su kokiomis mintimis galbūt vis sunkiau yra nelengvoje kasdienybėje susitvarkyti. Kapelionui lengviau pasakyti tai, ko negali pasakyti niekam kitam nei savo vadovams. Mums nereikia niekam duoti ataskaitų. Tai yra individualūs, asmeniniai ir absoliutų konfidencialumą išlaikantys pokalbiai.
Policijos pareigūnai nuolat susiduria su situacijomis, kurios palieka gilius emocinius pėdsakus. Kapelionas padeda šį krūvį nešti, kad jis netaptų našta, griaunančia žmogaus vidų. Tad apibendrinant galima pasakyti, kad kapelionas – žmogiškumo saugotojas.
Patyriau labai atvirų pokalbių, ir tas artimesnis bendravimas ne tik stiprina pareigūnus kaip asmenybes, bet ir sutvirtina bendruomeniškumą, kuris vis labiau tampa atrama įveikiant net sunkiausius iššūkius. Atvirumas ir pasitikėjimas taip pat vis labiau stiprina ir policijos bendruomenės suvokimą, kokia yra Bažnyčios misija. Kai nusipelnai policijos pareigūnų pasitikėjimą ir pats tampi tos bendruomenės dalimi – esame tarsi viena šeima. Esi kartu su jais, matai ir suvoki jų darbą, tuo pačiu laužai stereotipą, kad kunigas yra toli nuo žmogaus. Kartais pačioje bažnyčioje žmonės neišdrįsta paklausti, o artimoje aplinkoje pareigūnai kapeliono ir teiraujasi, domisi įvairiais sielovados, sakramentų klausimais. Stengiesi jiems paaiškinti, patarti, nukreipti reikiamu keliu, padrąsinti.
Ne vien įstatymų vykdytojas
– Jūsų požiūriu, kas pareigūnams jų darbe yra sunkiausia morališkai: neteisybė, nusikaltimų žiaurumas, žmonių skausmas, pavojus gyvybei?..
– Tai, ką Jūs išvardinote, paliečia kiekvieną žmogų, nepamirškime, kad pirmiausia – pareigūnas yra žmogus. Labai svarbu neprarasti žmogiškumo, nepasiduoti tam cinizmui: aš tik atlieku darbą. Policijos kasdienybė nuolat balansuoja tarp teisingumo ir žmogiškumo, tarp griežtumo ir atjautos. Tokia kasdienybė paliečia ir psichologiškai, ir dvasiškai. Tenka dažnai matyti kraupius eismo įvykius, žūtis, dalyvauti konfliktinėse situacijose, kai važiuoji į iškvietimą ir nežinai, ko ten gali tikėtis. Kapelionas primena, kad pareigūnas nėra vien įstatymo vykdytojas – jis yra žmogus, kuris gina kitų žmonių orumą. Kapeliono priedermė padėti pareigūnams išlaikyti empatiją, nepasiduoti cinizmui, išlikti sąžiningiems ir teisingiems, išlaikyti pagarbą žmogui, net jei jis padarė nusikaltimą, išsaugoti vidinę ramybę.
– Ar Jums, kaip kapelionui, teko būti mediatoriumi pačioje policijos bendruomenėje sprendžiant kokius nors vidinius konfliktus?
– Mano tarnystė policijos bendruomenėje prasidėjo nuo praėjusių metų birželio 23 d., o tokio atvejo, džiaugiuosi, kad reikėtų tarpininkaujant spręsti vidinius konfliktus – nepasitaikė. Mano įspūdis, kad šioje bendruomenėje vyrauja gražus bendruomeniškumas. Esu paskirtas tarnauti Klaipėdos apskrities vyriausiajame policijos komisariate, kuriam priklauso visi apskrities rajonų komisariatai. Bendradarbiaujame su visais komisariatais, tačiau ypač iš arčiau galiu stebėti Klaipėdos rajono policijos komisariato veiklą, pažinti pareigūnus.
Policijos kolektyvas yra tarsi didelė šeima, o kapelionas padeda stiprinti tarpusavio ryšius dalyvaudamas komisariato renginiuose, lankydamas skyrius ir poskyrius, bendraudamas su pareigūnais neformaliai, organizuodamas minėjimus, maldas, susikaupimo valandas, piligrimines keliones, palaikydamas pareigūnų šeimas.
Krikščioniškos bendrystės vertybės
– Kokias krikščioniškas tradicijas diegiate policijos bendruomenėje? Kas Jums, kaip kapelionui, šioje bendrystėje yra džiugu, o kas galbūt net sukrečia?
– Klaipėdos rajono policijos komisariate stengiamės puoselėti krikščioniškos bendrystės vertybes. Vienas iš tokių bendrystės susitikimas su pareigūnų bendruomene yra susiburti prie Kūčių stalo, valgome kūčiukus, geriame kisielių, laužome kalėdaitį, linkime Dievo palaimos vieni kitiems ir daug nuoširdumo atsiskleidžia bei vidinių dvasinių turtų. Tokiomis akimirkomis išnyksta ribos tarp vadovų ir pavaldinių, atsiveria žmogiškumas. Tai – dorybinga, tai – galimybė atsiprašyti suklydus, tai proga pasitikėjimui, atjautai ir nuoširdumui.
Štai Užgavėnės, ne pirmąkart rajono Policijos komisariate pareigūnai kepė blynus, vienas kitą vaišino. Ir štai tos bendrystės akimirkos, dėmesys ir yra pretekstas vienas kitą geriau pažinti ir dirbti tėvynės labui.
Pasibaigė gavėnios laikas. Šventėme svarbiausius krikščioniško tikėjimo slėpinius – šv. Velykas, Jėzaus Kristaus Prisikėlimo iškilmę. Bet tam reikėjo gavėnios laiko, kad tam pasiruoštume. Gavėnia kvietė atsiversti ir stiprinti ryšį su Dievu, o juk tuo pačiu ir vienas su kitu, o svarbiausia – įsiklausyti į save. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje tarp darbo sūkurių daugeliui visgi sunku rasti laiko giliam supratimui, ką teikia krikščioniškasis pasaulis. Policijos pareigūnai tuo labiau yra savo svarbios veiklos sūkuryje. Tad kartu susibūrėme gavėnios susikaupimui.
O kas sukrečia? Prieš dvejus metus visi kartu skaudžiai išgyvenome jaunos, energingos ir veiklios pareigūnės Dianos netektį, kuri baigė nelygią kovą su užklupusia sunkia liga. Tai ir man, kaip dvasininkui, ir policijos visai bendruomenei buvo skaudus sukrėtimas. Štai neseniai kartu vykome kartu pagerbti jos atminimo, sukalbėjome maldą, pabendravome, pasidalijome prisiminimais prie arbatos puodelio.
Buvimas kartu, ryšys sustiprina santykius pačioje policijos bendruomenėje. Neformaliuose susitikimuose, žygiuose, kelionėse matau, kaip atsiskleidžia pareigūnų asmenybės. Jie yra smagūs, linksmi, draugiški žmonės. Kartais jiems reikia tik mažytės kibirkštėlės, kad pakiltų nuotaika, o tuo pačiu ir veiklos efektyvumas.
Turėti vilties šaltinį
– Kaip išlaikyti tikėjimą žmogaus gerumu, kai policijai tenka kiekvieną dieną susidurti su tamsiąja žmogaus prigimtimi?
– Gavėnia yra akivaizdus įrodymas, kad po tamsos ateina šviesa. Kalbėdamas apie Šv. Velykų prasmę pareigūnams akcentavau, kad po tamsos ateiname į Prisikėlimą. Kasdieniame darbe pareigūnai turi eiti su šiuo tikėjimu. Štai Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta praėjusių metų Klaipėdos rajono policijos komisariato veiklos ataskaita: kai kurių nusikaltimų mažėja, jų išaiškinimas didėja, visuomenės pasitikėjimas policija itin aukštas. Argi tai ne išėjimas į šviesą?
Pareigūnai dažnai susiduria su žmonėmis jų sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Todėl labai svarbu, kad jie patys turėtų vilties šaltinį ir supratimą, kad kiekviena tarnybos diena turi prasmę, kad jų darbas keičia žmonių gyvenimus, kad net mažiausias geras darbas gali tapti kažkieno išgelbėjimu. Tai yra džiugu. Tai yra šviesu. Saugoti. Ginti. Padėti.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
„Pareigūnai dažnai susiduria su žmonėmis jų sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Todėl labai svarbu, kad jie patys turėtų vilties šaltinį ir supratimą, kad kiekviena tarnybos diena turi prasmę, kad jų darbas keičia žmonių gyvenimus, kad net mažiausias geras darbas gali tapti kažkieno išgelbėjimu. Tai yra džiugu. Tai yra šviesu. Saugoti. Ginti. Padėti“, – sako Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijos vikaras, kun. M. Stonys, einantis garbingas ir atsakingas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato kapeliono pareigas.
