Lietuvoje – jau 975 tūkst. hektarų privačių miškų: kodėl rekomenduojama jų nepalikti be priežiūros?
Privačių miškų medynų plotas Lietuvoje per dešimtmetį padidėjo beveik 71 tūkst. hektarų. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, 2016 m. pradžioje jis siekė 903,7 tūkst., o 2026 m. pradžioje – jau 974,5 tūkst. hektarų. Didėjant privačių miškų medynų plotui, vis aktualesnis tampa ir jų priežiūros klausimas. Miškininkystės specialistai pastebi, kad paveldėję ar įsigiję mišką žmonės ne visada žino, kaip jį tinkamai prižiūrėti, todėl neretai nusprendžia jame nieko nekeisti, manydami, kad taip geriausiai jį apsaugos. Tačiau visiškai neprižiūrimas medynas gali silpti, tapti mažiau atsparus ligoms, kenkėjams ir vėjams, o ilgainiui prarasti ir dalį ekonominės vertės.
Miško būklės stebėjimo svarbą išryškino ir rugpjūtį Lietuvoje siautusi audra. Aplinkos ministerijos skelbtais pirminiais duomenimis, Valstybinių miškų urėdijos valdomuose valstybiniuose miškuose ji išvertė ir išlaužė apie 150 tūkst. kietmetrių medienos. Nors šis žalos mastas apskaičiuotas tik valstybiniuose miškuose, audros padariniai yra svarbus signalas ir privačių miškų savininkams. Po stichijos Aplinkos ministerija paragino juos apžiūrėti savo valdas, įvertinti žalą ir pradėti šalinti išverstus bei pavojingai pasvirusius medžius.
Daugeliui savininkų miškas yra ne vien finansinis turtas – jis siejamas su šeimos istorija ir noru perduoti nuosavybę ateities kartoms. Todėl bet kokie kirtimai net ir po audrų sulaukiant rekomendacijų gali kelti nerimą, o sprendimai dėl miško priežiūros neretai atidėliojami. Vis dėlto miško išsaugojimas nebūtinai reiškia, kad jį reikia palikti visiškai neliečiamą.
Kaip ir kiekviena gyva ekosistema, medynas nuolat keičiasi. Medžiai auga, konkuruoja dėl šviesos, erdvės ir maisto medžiagų, pasiekia brandą, o ilgainiui pradeda senti. Todėl skirtingais miško raidos etapais gali būti reikalingi skirtingi sprendimai.
Kaip pastebi „Silvijos valdos“ vadovas Nerijus Ruzgas, viena dažniausių miško savininkų klaidų – manyti, kad galimi tik du pasirinkimai: mišką parduoti arba jame apskritai nieko nedaryti.
„Žmonės dažnai nori mišką išsaugoti vaikams ar anūkams, todėl baiminasi bet kokių jo valymų, kirtimų. Tačiau tinkamai suplanuoti darbai nereiškia, kad miško bus atsisakyta ar kad jis visas bus iškirstas. Tam tikrais atvejais tokie darbai padeda gerinti medyno būklę, išsaugoti jo ilgalaikę vertę“, – sako jis.
Miško tvarkymas nereiškia, kad bus iškirstas visas miškas
Miško sklypą gali sudaryti keli skirtingo amžiaus, rūšinės sudėties ir būklės medynai. Dėl to kiekviena jo dalis vertinama atskirai, o darbai planuojami tik ten, kur jie leidžiami ir yra reikalingi.
Pavyzdžiui, vienoje sklypo dalyje gali augti brandūs medžiai, o kitoje – gerokai jaunesnis medynas. Tokiu atveju, kaip pastebi ekspertas, pagrindiniai kirtimai gali būti planuojami tik brandžioje dalyje, o jaunesni medžiai paliekami toliau augti. Taigi sprendimas vykdyti kirtimus nebūtinai paliečia visą savininkui priklausantį mišką.
„Vienoje sklypo dalyje darbai gali būti reikalingi dabar, kitoje – tik po daugelio metų, o dar kitos dalies gali apskritai nereikėti liesti. Todėl teiginys, kad nusprendus susitvarkyti mišką bus iškirstas visas miškas, dažniausiai neatspindi realios situacijos“, – aiškina N. Ruzgas.
Mišką palikti visiškai ramybėje ne visada geriausia
Kalbant apie miško kirtimą, dažniausiai įsivaizduojamas brandžių medžių pašalinimas. Tačiau pagrindiniai kirtimai – tik viena iš miško priežiūros dalių. Jaunesniuose ir vidutinio amžiaus medynuose gali būti atliekami einamieji kirtimai, kurių metu pašalinami ne visi, o tik atrinkti, prasčiau augantys, pažeisti ar perspektyvesniems medžiams trukdantys medžiai.
Pavyzdžiui, jeigu tam tikroje miško dalyje medžiai auga pernelyg tankiai, pašalinus dalį jų likusiesiems atsiranda daugiau erdvės ir šviesos. Iškirstą medieną galima realizuoti, todėl savininkas gauna pajamų, tačiau pats medynas lieka ir toliau auga.
Eksperto teigimu, visiškas nesikišimas tam tikrose teritorijose gali būti sąmoningas gamtosauginis pasirinkimas. Tačiau ūkiniame miške reikalingų darbų atidėliojimas ne visada naudingas pačiam medynui. Pernelyg tankiai augantys, pažeisti ar silpni medžiai gali bloginti likusių medžių augimo sąlygas ir mažinti medyno atsparumą.
Be to, ilgainiui dalies medžių medienos kokybė gali blogėti, o pažeidimų ar išvirtimo tikimybė – didėti. Tai nereiškia, kad kiekvieną brandų medyną būtina nedelsiant kirsti, tačiau jo būklę svarbu reguliariai vertinti ir reikalingų sprendimų neatidėlioti.
Svarbiausia – tinkamai ir tiksliai įsivertinti
Vien pagal sklypo plotą neįmanoma pasakyti, kokie darbai jame galėtų būti atliekami. Tam vertinami miškotvarkos dokumentai, medynų amžius, rūšinė sudėtis, medienos kiekis, būklė ir teisės aktuose nustatyti apribojimai. Svarbi ir faktinė situacija vietoje, nes dokumentuose esanti informacija ne visada tiksliai parodo dabartinę medyno būklę.
Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar konkrečioje miško dalyje reikalingi einamieji arba pagrindiniai kirtimai, kokia galėtų būti jų apimtis ir ar juos apskritai galima vykdyti.
„Jeigu atliekami pagrindiniai kirtimai, ta miško dalis turi būti atkurta teisės aktuose nustatyta tvarka – atsodinant medžius arba sudarant sąlygas miškui atželti natūraliai. Per einamuosius kirtimus medynas nepašalinamas: didžioji dalis medžių lieka augti, o atlikti darbai padeda formuoti atsparesnį ir vertingesnį mišką“, – aiškina „Silvijos valdos“ vadovas .
Pasak eksperto, miško priežiūra nėra vienkartinis pasirinkimas tarp kirsti ir nekirsti. Svarbu įvertinti, ko konkrečiam medynui reikia skirtingais jo augimo etapais, ir galvoti ne tik apie šiandieninę naudą, bet ir apie tai, kokios būklės miškas bus po kelių dešimtmečių.
Pranešimas žiniasklaidai
