Pasigrožėti tūkstančiais įvairiaspalvių jurginų – į Veiviržėnus
„Kad tik visi greičiau pražystų“, – akimis glostydama jurginus, sakė gėlių mylėtoja ir augintoja Vida Raudienė, Veiviržėnuose, prie savo tėvelių namų buvusius bulvių laukus prieš kelerius metus pavertusi žydinčia spalvinga jūra. Tačiau praėjusi vasara daugiau nei 3 000 jurginų buvo nepalanki – juos merkė ir skandino lietus, o vėjas lenkė prie žemės, negailėdamas gražiausių žiedų.
Vėlavo dėl nepalankių orų
Pasigrožėti Veiviržėnuose plytinčiu apie 50 arų jurginų lauku atvažiuoja gėlių mylėtojų kasdien ne tik iš aplinkinių kaimų ar rajonų. Čia galima vaikštinėti tarp gėlių eilių, fotografuotis, mėgautis spalvomis, tad net apniukusi diena tampa šviesi. Tačiau tiek V. Raudienė, tiek meile gėlėms užsikrėtęs jos draugas Bronius Zakarinas apgailestauja, kad šią vasarą jurginai neatskleidė viso savo grožio. „Pirmiausia dėl permainingo oro vėlavo pražysti. Lietus net apsėmė dalį jurginų, jie mirko vandenyje, o rugpjūtį siautusi audra išguldė. Vieną lauką tik šiandien baigiame sutvarkyti – atkelti jurginus nuo žemės ir pririšti prie kuoliukų“, – apsilankymo išvakarėse sakė Vida.
Jurginai, atsidėkodami rūpestingiems globėjams, skleidžia naujus žiedus, kelia aukštyn, iš paskutiniųjų stengdamiesi iki šalnų dar pradžiuginti ir šio gėlių rojaus lankytojus.
„Kas rytą vos atsikeliu, einu pažiūrėti, kuris dar pražydo, o kad žydėtų nauji žiedai, būtinai reikia išskinti nužydėjusius. Kai kurie šiemet dar nežydėjo“, – vardindama jurginų veisles (o jų per 500), meiliai į kiekvieną žiedą žvelgdama pasakojo Vida.
Darbą atperka emocijos
Meilė gėlėms, perduota Vidos močiutės, eina iš kartos į kartą. „Stebuklingu močiutės sodu“ anūkė Gabrielė pernai pavadino ne tik jurginų parodą J. Lankučio viešosios bibliotekos Veiviržėnų filiale, bet ir visą močiutės jurginų lauką. Apie jį žinią feisbuke skleidžia kita Vidos anūkė Renalda, kelia nuotraukas, o jauniausioji Danielė rūpinasi, kad močiutė, triūsdama lauke, nesušaltų, ir jai atneša drabužių. Vidos dukra Sandra džiaugiasi, kad visą šeimą vienija mamos jurginai. Sūnus Donatas praėjusį rudenį padėjo mamai jurginus kasti, o anūkas Kristupas keturračiu – vežti. Vida labai vertina šeimos pagalbą. O jos tikrai reikia, nes dviese pasodinti visus gumbus pavasarį užtruko pusantro mėnesio. O kur dar ravėjimas! Kol jurginai auga ir žydi, kiekvieną kerą (o jų per 3 tūkstančius), net tris kartus Vida apravi rankomis. Darbo čia pakaktų visam būriui žmonių, tačiau dažniausiai per dienas triūsia dviese. Tarpus tarp eilių sutvarko Bronius traktoriuku. Jis rūpinasi ir kuoliukais, kurių mažiausiai po vieną reikia kiekvienam jurginui. Sukalti kuoliukus į žemę ir pririšti jurginus – ilgas ir gana monotoniškas darbas, bet nė kuris nedejuoja. Viską atperka jurginų žydėjimas ir žmonių emocijos, kurios juos užplūsta vos pamačius žiedų jūrą. O žieduose sukiojasi kamanės, rinkdamos rudeninį medų, ir viena kita bitelė. „Bitininkai sakė, kad žiemą daug bičių išmirė, todėl jų šią vasarą pas mus nedaug, tačiau ant kai kurių žiedų iš karto nutupia net po kelias kamanes. Jų darbas labai reikalingas – apdulkina augalus“, – sparnuotaisiais pagalbininkais džiaugėsi Vida.
Išvestiesiems suteiks vardus
Jurginų šeimininkų darbštumas – kaip bičių ir kamanių: nuo žiedo – prie žiedo. Vida prasitarė, kad pildo savo svajonę – pradėjo išvesti naujas jurginų veisles ir tokių jau turi kelias vagas. „Kūdikiai, vaikučiai, o kitais metais bus mano paaugliai, kuriuos jau galėsiu dalinti ir suteikti vardus“, – taip apie išvestus naujų veislių jurginus sakė juos vaikystėje įsimylėjusi Vida. Anūkė Milana išrinko jurginą ir įtikino močiutę, kad šiai veislei ji suteiktų savo vardą. Šiemet Veiviržėnuose jau neteks pamatyti ateityje Vidos vardu pavadintos veislės jurginų žiedų – savo grožį šie išskleidė anksčiau ir jis jau užgeso.
Liūdniausias laikas Vidai, kai artinasi šalnos ir netrukus pakanda jos numylėtus jurginus. Tada tenka atsisveikinti su žiedais iki kitos vasaros, nupjauti stiebus ir iškasti specialiomis šakėmis kiekvieną kerą. Darbai nesibaigia ir suvežus į rūsį – dar būtina išvalyti iš gumbų molį, atskirti apipuvusius ir paruošti jurginus žiemai.
„Kad tik spėtų visi pražysti“, – norėdama atitolinti šalnas atsisveikindama ištarė jurginų mylėtoja.
Laima ŠVEISTRYTĖ
