Lietuvos universitetai – universalinės parduotuvės pavyzdžiu
Žinios čia suvokiamos kaip prekė, o studentai – kaip krepšeliai
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Alvydas Jokubaitis, mūsų gabus kraštietis, gargždiškis, šiomis dienomis internetinėje erdvėje pasidalijo savo pranešimu „Universitetas be dvasios, bet su vadyba“. Kritiškiems pamąstymams paskatą davė rinkimai į Vilniaus universiteto tarybą. Paskaitos autorius akcentuoja, kad naują universiteto tarybos formavimo tvarką primetė politikai, norintys įrodyti, kad universiteto autonomija baigėsi. „Filosofai ir eiliniai žmonės kritikuoja susvetimėjimą. Lietuvos universitetuose jis tampa norma. Kuo daugiau susvetimėjimo, tuo geresnis universitetas“, – apmaudžiai teigia prof. A. Jokubaitis, maloniai sutikęs kai kuriomis įžvalgomis pasidalinti ir su savo gimtojo rajono „Bangos“ laikraščio skaitytojais.
Neįmanoma sukurti padoraus universiteto galvojant, kad jo tikslas – formuoti apsukrius, verslius, naujovių nebijančius ir informacijai atvirus specialistus. To neužtenka. Norint sukurti universitetą, reikia pripažinti, kad žmonės nėra tik „žmogiškasis kapitalas“, bet gali būti vadinami moralės subjektais. Šiandien mes bijome iki galo prisipažinti apie mūsų universitetų būklės sudėtingumą. Šią būklę pirmiausia sukuria moralinės, o ne materialinės priežastys. Kaip sakė garsus Michailo Bulgakovo romano „Šuns širdis“ herojus profesorius Preobraženskis, suirutė prasideda nuo požiūrio į pasaulį, o ne pačių daiktų tvarkos. Šiandien reikia peržiūrėti savaime suprantamomis atrodančias universitetų gyvenimo prielaidas. Gali būti, kad būtent jos labiausiai trukdo tolesnei universitetų raidai. Vilniaus universitetą įkūrę
„Asmenybės ugdymą vis labiau keičia informacijos kaupimas ir analitinių proto gebėjimų treniravimas. Universitetai tapo fabrikais, gamyklomis ir verslo kontoromis. Kovodami už ūkinius patogumus, jie praranda dvasią. Dėstytojų ir studentų atvirumas pasauliui baigiasi ekonominės naudos skaičiavimais. Studentai ruošiami techniniam pasaulio užkariavimui, o ne gyvenimui padorių žmonių visuomenėje. Jie rimtai nepasiruošę diskusijai apie padorių ir kilnių žmonių visuomenę“, – skaudžiai perspėja prof. A. Jokubaitis.
jėzuitai kalbėjo apie žmogaus sielą. Mums šis žodis tampa tuščia abstrakcija.
Bet kuris į padorumą pretenduojantis universitetas privalo turėti ne tik administracinį ir ekonominį, bet ir moralinį tikslą. Mes šiandien praradome aiškų šio tikslo suvokimą. Tai pirmiausia griauna humanitarinių ir socialinių mokslų prasmę, nepaisant šių sričių mokslininkų straipsnių ir knygų gausėjimo. Universitetas tampa panašus į moralinę savivoką praradusį pastatą. Savo apmąstymus apie universitetą dažniausiai pradedame nuo vadybos, o ne moralės. Net kai į mūsų universitetus stoja gėdingai žemus pažymius turintys abiturientai, tai techninė, o ne moralinė problema. Kai rašome pakeltus pažymius, tai taip pat vadybinė, o ne moralinė problema. Kai fakultetai didina studentų skaičių studijų kokybės sąskaita, tai tik ūkinis būtinumas. Kai pripažįstame, kad tarpukario gimnazistai filosofiją žinojo geriau, negu dabartiniai universitetų absolventai, tai taip pat tik laikinas techninis sutrikimas. Kai dėstome mokslus, kurie savo moksliškumo statusu nesiskiria nuo mokslinio komunizmo ar mokslinio ateizmo, bet vadinami skambiais reklaminiais vardais, tai suvokiama tik kaip viešųjų ryšių problema. Iš daugybės universiteto gyvenimo pusių vis labiau atimama moralinė prasmė. Vietoj to vis daugiau erdvės išsikovoja techninių reformų vykdymas. Kažkada buvo manoma, kad žmogus yra vienintelė gėdą suvokti galinti būtybė. Šiandien kuriamas universitetas be gėdos.
Apie universitetą būtina mąstyti ne tik ekonomikos ir viešojo administravimo sąvokomis. Nei ekonomistai, nei vadybininkai dar neišgelbėjo nė vieno universiteto nuo moralinio žlugimo. Universitetus šiandien būtina suvokti kaip savo laikotarpio dvasinių ir moralinių problemų dalį. Tačiau mokslininkai to negali padaryti net labiausiai norėdami. Jie yra vertybėms neutralūs tyrinėtojai. Paradoksalu, bet mokslininkų neverta klausti apie universiteto prasmę. Tai tolygu fizikų klausti apie muzikos prasmę. Mūsų dabartiniai universitetų reformatoriai girdi garsus, bet ne muziką. Jie kalba apie technines problemas, bet ne žmogų ir visuomenę. Netiesa, kad mokslininkai stovi Apšvietos filosofų išaukštinto proto, rašomo iš didžiosios raidės, pusėje. Galima rasti daug argumentų, kad universitetai pamažu stoja į jaunų žmonių dvasios gniuždymo kelią. Šiandien užtenka ko nors trokšti, kad tai būtų vadinama vertybe.
Vilniaus universiteto mokslininkai dažnai nemąsto vien todėl, kad jiems užtenka perimti politikų, biurokratų ir užsieniečių sukurtas taisykles. Viską lemia pamėgdžiojimas. Jeigu Cambridge‘o ar Harvardo universitetų profesoriai sugalvotų kokią nors mokslinio komunizmo ar mokslinio plaukų šukavimo katedrą, tai Vilniuje netrukus būtų sukurtas reformos komitetas jai įsteigti. Net sunku sugalvoti kvailystę, kurios nepasigautų mūsų reformų vykdytojai. Jie bet kuria kaina nori naujovių, nors gali būti, kad pažanga susieta su senais universitetinio gyvenimo principais. Tai yra universitetų pažanga gali būti ne reformatorių ir revoliucionierių įsivaizduojamoje ateityje, bet praeityje. Vilniuje šiandien apie tai nenorima kalbėti, nes didelis Vakarų kultūros laivas eilinį kartą bendru įsitikinimu plaukia šviesios ateities kryptimi. Mes prisitaikome prie nuo mūsų pačių nepriklausančių, bet dėl to savo ydingumo neprarandančių taisyklių.
Humanitarinių mokslų būklė yra ryškiausias dabartinės universitetų būklės apibūdinimas. Mūsų universitetai vis labiau atitrūksta nuo to, ką ankstesnių laikų akademikai vadino cultura animi. Šiuo terminu buvo apibūdinamas rūpinimasis studentų sielomis, jų gebėjimu saugoti pasaulio daiktus ir jais žavėtis. Šiandien universitetai tampa panašūs į universalinę parduotuvę, kur žinios yra suvokiamos kaip prekė, o studentai – kaip krepšeliai. Įsigalėjo gamybinė, techninė, administracinė, ekonominė ir pinigais matuojama universitetų santvarka, kuri sukuria daugiau problemų, negu jų išsprendžia. Susiformavo ydingas ratas: siauro požiūrio absolventai pradeda kurti tokius pat siaurus universitetus. Jaunesnė mokslininkų karta darosi ciniška savo ekonomine ir materialistine mokslo samprata ir net mano, jog tai savaime suprantamas laikotarpio dvasios ir Lietuvos visuomenės pažangos reikalavimas. Sovietinis dialektinis ir istorinis materializmas netikėtai susijungia su šios filosofijos kritikuotu kapitalizmu, ir tai tampa skirtingų universiteto kartų tarpusavio sugyvenimo pagrindu.
Dabartinis universitetas pataikauja visuomenei, o ne ją formuoja ir ugdo. Tas, kuris turėjo būti visuomenės priešakyje, atsidūrė jos gale. Demokratija, kaip politinė santvarka, nemėgsta kultūrinio elito ir būtent todėl universitetai būtinai pataikauja vulgariems demos įsitikinimams, skoniui ir nuotaikoms. Demokratija nuolatos susiduria su problema – kaip sukurti demokratinės daugumos skoniui nepataikaujantį elitą. Visuomenės dauguma negali sukurti elito, nes dažniausiai turi neelitinę elito sampratą. Elito kūrimas yra sunkus demokratijos uždavinys. Universitetai šiandien vis labiau tampa masinės kultūros dalimi. Vietoj studentų protų ir sielų kėlimo į naujas dvasinio gyvenimo aukštumas jie atiduodami masinės kultūros įtakai. Nepaisant to, kad demokratijai, kaip politinei santvarkai, reikia aukštos kultūros žmonių, masinis aukštasis mokslas vis labiau virsta masinės kultūros universitetu. Šiandien jau niekas negali pasakyti, kad universitetuose dirba dvasios aristokratai.
Universitetas tapo panašus į internetinį portalą, kurio skaitytojai kasdien ieško vis naujos informacijos ir tai apibūdina žodžiu „naršymas“. Studentai turi savo nuomonę apie viską, ką perskaitė ir pamatė, bet jie nieko rimčiau neapmąsto ir nesijaučia už nieką rimtai atsakingi. Daugybė universitetinių studijų virto greito maisto restoranais, kai per pusę metų pažįstama (jeigu tai galima vadinti pažinimu) tai, ką Vakarų kultūra kūrė tūkstantmečius. Atėję į universitetą studentai jaučiasi lyg atvertę interneto puslapį. Jie kaupia informaciją, naršo iš vienos paskaitos į kitą, naršo po seminarus, rašo skubotus rašto darbus, slysta studijų paviršiumi ir niekam rimtai neįsiparei-goja. Tai nėra visų dabartinio Vilniaus universiteto studentų apibūdinimas, bet kartu tai nėra ir tikrovės neatspindintis teiginys. Kai mokslininkai studentus moko mąstyti atsiribojus nuo savo vertybių ir įsitikinimų, sunku tikėtis kito rezultato. Sprendimai apie savo ir kitų žmonių veiksmus šiandien apmąstomi remiantis tais pačiais principais, kaip ir apie gamtos mokslų objektus. Išsipildė primityvių ir vulgarių materialistų, tokių kaip Julien Offray de La Mettrie, svajonė – „viskas priklauso nuo to, kaip dirba mūsų mašina. Kartais galima net pamanyti, kad siela yra skrandyje“.
Prof. A. Jokubaičio pranešimo „Universitetas be dvasios, bet su vadyba“ ištrauką spaudai parengė Vilija Butkuvienė.
