Paauglių emocinė sveikata: iššūkiai, mokykla ir pagalbos svarba
Šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai auga pasaulyje, kuriame netrūksta galimybių, tačiau kartu daugėja ir emocinių iššūkių. Akademinis spaudimas, socialinių tinklų įtaka, nuolatinis lyginimasis su kitais, informacijos perteklius bei didėjantis nerimas tampa kasdienybe daugeliui mokinių. Vis dažniau kalbama ne tik apie pasiekimus mokykloje, bet ir apie vaikų emocinę savijautą, saugumą bei gebėjimą susitvarkyti su vidiniais sunkumais.
Apie tai, kaip šiandien jaučiasi mokiniai, kokių pokyčių reikia mokyklose, kaip technologijos veikia vaikų psichologinę būseną ir kodėl emocinė gerovė turi tapti neatsiejama ugdymo dalimi, kalbamės su metų švietimo psichologe, Sandra KYBRANCAITE, dirbančia Klaipėdos „Medeinės“ mokykloje bei regioninio specialiojo ugdymo centro konsultavimo skyriuje.
Šiuolaikiniai vaikai gyvena nuolatinėje įtampoje
– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinio mokinio emocinę būseną?
– Šiuolaikinio mokinio emocinę būseną galima apibūdinti kaip kupiną vidinės įtampos. Nors šiai dienai mokiniai turi daugiau galimybių saviraiškai, informacijos prieinamumui ir pasirinkimo laisvei nei bet kada anksčiau, tačiau šalia to jie susiduria su nuolatiniu spaudimu – tiek akademiniu, tiek socialiniu. Daugelis mokinių jaučia stiprų poreikį atitikti aplinkos lūkesčius – būti sėkmingais, aktyviais, socialiai priimtais. Šis spaudimas sukelia emocinį nuovargį, stresą ar net perdegimo požymius. Taip pat pastebima, kad vaikai yra jautresni aplinkos kontekstui, jiems daugiau kyla sudėtingesnių emocijų ir jie dažniau apie tai kalba, tačiau ne visada turi pakankamai įgūdžių su jomis tvarkytis. Dėl to gali pasireikšti nuotaikų svyravimai, nerimo epizodai ar sunkumai susikaupti. Todėl itin svarbu stiprinti mokinių emocinį raštingumą, kurti palaikančią aplinką ir mokyti atpažinti bei reguliuoti savo jausmus.
– Kas Jus paskatino pasirinkti švietimo psichologės kelią?
– Pasirinkti švietimo psichologės kelią mane paskatino natūralus domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras būti ten, kur galima kurti ilgalaikį pokytį. Nors studijų metais negalvojau apie darbą švietimo įstaigoje, tačiau tik pabaigus supratau, kad būtent mokykla yra ta vieta, kur formuojasi ne tik žinios, bet ir savivertė, santykis su savimi bei kitais. Be to, dirbant švietimo sistemoje yra galimybė ne tik padėti spręsti problemas, bet ir dirbti prevenciškai – stiprinant emocinius, socialinius įgūdžius, kuriant saugesnę aplinką. Tai profesija, kuri reikalauja daug jautrumo, kantrybės ir nuolatinio mokymosi, bet kartu suteikia labai aiškų prasmės jausmą – žinai, kad tavo darbas gali turėti realią, ilgalaikę įtaką žmogaus gyvenimui.
– Apmąstant savo kelią, didelę įtaką turėjo mano pačios mokyklos psichologė, kurios pamokos buvo itin man įdomios ir prasmingos. Pamačiau, kiek daug gali reikšti vienas išklausantis, suprantantis suaugęs žmogus. Tai ir tapo vidiniu motyvu – noru būti tuo žmogumi, kuris padeda vaikui geriau suprasti save ir rasti būdus susitvarkyti su iššūkiais.
Socialiniai tinklai ir lūkesčiai didina vaikų nerimą
– Su kokiais dažniausiais iššūkiais šiandien susiduria mokiniai mokyklose?
– Šiandien mokiniai mokyklose susiduria su įvairiapusiais iššūkiais, kurie apima ne tik akademinę sritį, bet ir jų emocinę bei socialinę gerovę. Vienas dažniausių sunkumų – nuolatinis akademinis spaudimas. Dideli lūkesčiai iš mokytojų, tėvų ir pačių savęs dažnai sukelia stresą, nerimą bei baimę suklysti, o tai gali slopinti motyvaciją ir pasitikėjimą savimi.
– Kitas reikšmingas iššūkis – socialiniai santykiai. Mokiniai siekia pritapti prie bendraamžių, tačiau susiduria su patyčiomis, atstūmimu ar konkurencija. Socialinių tinklų įtaka dar labiau sustiprina šias problemas, nes atsiranda nuolatinis lyginimasis su kitais ir spaudimas kurti „tobulą“ įvaizdį.
– Taip pat svarbus iššūkis yra informacijos perteklius ir dėmesio koncentracijos sunkumai. Technologijų gausa ir greitas informacijos srautas apsunkina gebėjimą susikaupti, planuoti laiką ir efektyviai mokytis.
– Negalima pamiršti ir emocinių sunkumų – daugelis mokinių susiduria su nerimu, nuotaikų svyravimais ar net perdegimo požymiais. Nors emocinis sąmoningumas didėja, ne visi turi pakankamai įgūdžių, kaip su šiomis būsenomis tvarkytis.
– Kiek technologijos (telefonai, socialiniai tinklai, AI) veikia vaikų psichologinę būseną?
– Technologijų – išmaniųjų telefonų, socialinių tinklų ir dirbtinio intelekto – poveikis akivaizdžiai matomas vaikų psichologinei būsenai. Jis nėra vienareikšmiškai neigiamas ar teigiamas – viskas priklauso nuo naudojimo pobūdžio, intensyvumo ir vaiko emocinio brandumo.
– Viena vertus, technologijos suteikia vaikams galimybių mokytis, kurti, bendrauti ir greitai gauti informaciją. Kita vertus, pernelyg intensyvus naudojimas dažnai siejamas su padidėjusiu nerimu ar net panikos atakomis, depresinėmis nuotaikomis ar dėmesio koncentracijos sunkumais ir prastesne emocine savijauta.
– Socialiniai tinklai ypač stipriai veikia savivertę – vaikai linkę lyginti save su kitais, siekti pripažinimo per „patiktukus“, o tai gali kelti nepasitenkinimą savimi ar net vienišumo jausmą. Be to, nuolatinis informacijos srautas mažina gebėjimą atsipalaiduoti ir būti „čia ir dabar“.
Mokykla turi tapti saugia vieta vaikui
– Ar Lietuvos švietimo sistema pakankamai dėmesio skiria vaikų emocinei gerovei?
– Pastaraisiais metais emocinei gerovei skiriama vis daugiau sisteminio dėmesio. Mokyklose diegiamos socialinio ir emocinio ugdymo programos, kuriose mokoma emocijų atpažinimo, streso valdymo ir bendravimo, taip pat vyksta mokytojų mokymai. Tai rodo, kad emocinė gerovė jau pripažįstama kaip svarbi ugdymo dalis, o ne tik papildomas aspektas.
– Vis dėlto šių pastangų dar nepakanka. Tyrimai rodo, kad net trečdalis Lietuvos mokinių neigiamai vertina savo psichologinę savijautą mokykloje, o emocinių sunkumų – nerimo, depresijos, streso – mastas išlieka reikšmingas. Sisteminės problemos, tokios kaip specialistų trūkumas, ilgos eilės psichologinei pagalbai gauti ir netolygus paslaugų prieinamumas regionuose, riboja realų pagalbos efektyvumą.
– Kaip, Jūsų nuomone, turėtų keistis mokykla, kad geriau atlieptų vaikų poreikius?
– Manau, kad mokykla turėtų tapti ne tik žinių perdavimo vieta, bet ir saugia erdve vaiko emociniam bei socialiniam augimui. Šiandien vaikams labai svarbu jaustis išgirstiems, priimtiems ir suprastiems. Todėl mokyklose reikėtų daugiau dėmesio skirti emocinei sveikatai, santykių kūrimui, patyčių prevencijai bei individualiems mokymosi poreikiams.
– Taip pat svarbu mažinti perteklinį akademinį spaudimą ir daugiau dėmesio skirti praktiniams gebėjimams, kūrybiškumui, kritiniam mąstymui. Vaikai yra labai skirtingi, todėl viena sistema netinka visiems – mokymas turėtų būti lankstesnis ir labiau orientuotas į kiekvieno vaiko stiprybes.
Man labai patiko Norvegijos mokyklų patirtis, kuria pasidalino Norvegijoje dirbanti lietuvė A. Lastauskaitė. Ji pasakojo apie tai, kad mokykla turi būti jautri vaikams. Kolegė pasidalino Næss Johannessen ir Ann-Karin Bakken knygos „Fra uro til ro“ („Nuo nerimo iki ramybės“) rekomendacija. Knygoje plačiai analizuojamas streso poveikis vaiko smegenų vystymuisi bei elgesiui klasėje. Pateikiami pratimai ir metodai, kaip per fizinį aktyvumą bei pojūčių stimuliavimą padėti vaikams nusiraminti ir sukurti geresnę aplinką mokymuisi. Manau, tai aktualu ir Lietuvos mokyklose ugdomiems mokiniams.
Mano nuomone, mokykla ir turėtų pirmiausiai būti jautri vaikams, nekelti streso, o kaip tik mokyti vaiką mokytis su džiaugsmu ir smalsumu.
Kalbėjosi AISTĖ NOREIKAITĖ
