Malūnas grūdų nemala, bet mena Agluonėnų istoriją
Klaipėdos rajone gruodžio pabaigoje pristatytas naujas lankymo objektas – lietuvininko Jono Genio malūno ekspozicija „Vėjo milžino istorija“. Agluonėnuose šalia etnografinės sodybos atkurtos unikalaus malūno konstrukcijos tapo Gargždų krašto muziejaus dalimi. Šimtmečio istoriją liudijančio statinio dalys restauruotos ir ekspoziciniai pastatai pastatyti įgyvendinus Europos Sąjungos kaimynystės projektą.
Identifikuota spalvinga kaimo praeitis
Agluonėnai įsikūrę prie Agluonos upelio, įtekančio į Miniją, prie siaurojo geležinkelio. Anuomet žymiai mažesnis už Kantvainus Rusijos imperijos pasienyje besiglaudžiantis kaimas buvo Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto dalis, kurioje sugyveno dvi tautos – lietuviai ir vokiečiai. „Spalvinga ir įdomi Agluonėnų istorija, – apie savo gimtąjį kaimą ekspozicijos atidarymo dieną baigiamojoje konferencijoje „Bendradarbiavimas nuo kranto iki kranto“ kalbėjo istorikė doc. dr. Silva Pocytė. – Ji nebūtų tokia turtinga, jeigu nebūtų atlikti istoriniai tyrimai. Buvęs agluonėniškis prof. Domas Kaunas už mane anksčiau pradėjo tyrinėti šio kaimo istoriją nuo jo vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Ekspozicijoje „Vėjo milžino istorija“ nebūtų tiek teksto, informacijos, jeigu ne šio mokslininko tyrinėjimai. Istorijos žinojimas, identifikavimas labai svarbus rengiant ekspozicijas.“
Dr. S. Pocytė akcentavo, jog Agluonėnų istorija saugoma nuo sovietmečio. „Pagarba tiems, kurie atsigręžė į ją anuomet, kai apie tai buvo labai mažai kalbama – ideologiškai pavojinga buvo mūsų krašto istorija, – dėstė dr. S. Pocytė. – Agluonėnų kaimo vizitine kortele tapo Agluonėnų etnografinė sodyba, atidaryta prieš 40 metų, čia įkurtas klojimo teatras. 1989 m. pradėtas sodinti Lietuvininkų ąžuolynas, čia vyko lietuvininkų susiėjimai – daug renginių, susijusių su Agluonėnų kaimo istorijos aktualinimu. Šurmuliavo klojimo teatrų festivaliai, skleidžiantys šio krašto praeities savitumą.
Pažangus technologinis įrenginys
Šaltinių teigimu, 19 amž. pabaigoje lietuvininkas J. Genys iš Vokietijos parsigabeno modernaus malūno dalis. Jį pastatė Kantvainų kaime, prie kelio Agluonėnai–Priekulė. Malūno sparnai nebesisuka, bet liudija sudėtingą šimtmečio istoriją.
Malūnas buvęs keturių aukštų – iš viso 13 metrų aukščio. Senbuvių atmintyje jis išliko apkaltas skiedromis, su priestatėliu. Dauguma Lietuvos vėjo malūnų buvo kepuriniai. Malūno sparnus prieš vėją atsukdavo sukdami viršutinę malūno dalį – „kepurę“. Agluonėnų malūnas kitoks: sparnus prieš vėją atsukdavo sukdami visą malūną, nes jis buvo sumontuotas ant Vokietijos gamykloje pagamintų žiedinių bėgių. Malūną prieš vėją automatiškai pasukdavo įrengta dar viena sparnuotė – „vėjo rožė“. Ant sparnų sumontuotos žaliuzės reguliavo jų sukimosi greitį – pučiant stipriam vėjui nereikėjo stabdyti malūno. Tai buvo pažangus anuometis technologinis įrenginys, vėliau įrašytas į technikos paminklų sąrašą.
Daug metų malūnas malė grūdus, bet, sovietų valdžiai įsitvirtinus, J. Genys buvo ištremtas į Sibirą. Jo unikalus malūnas sustojo ir nyko, kol buvo išmontuotas ir išvežtas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse, kur žadėta jį pastatyti, tačiau lankytojai jo niekada neišvydo. „Tikriausiai visus Lietuvos malūnus ten veždavo ir užkasdavo. Mūsų malūnas irgi buvo užkastas, bet mes jį išgelbėjome – malonu, kad bus jo istorijos tęsinys“, – „Bangai“ kalbėjo buvęs agluonėniškis Jonas Čepas, vienas iš iniciatorių, kad po 23 metų malūnas sugrįžtų į Agluonėnus.
Jis prisiminė, kaip su grupele bendraminčių – Gintautu Bareikiu, Algirdu Ronkumi ir Sauliumi Norkaičiu iš Rumšiškių parsigabeno sunykti pasmerktą malūną. Jo mechanizmai ir karkasas buvo apipuvę – atstatyti reikėjo milžiniškų lėšų. J. Čepas nusprendė malūno detalių ekspoziciją įrengti Lietuvininkų ąžuolyne – čia ji 20 metų praleido. Dabar restauruotos malūno dalys eksponuojamos trijuose ekspoziciniuose pastatuose Agluonėnų etnografinės sodybos kaimynystėje.
Restauravo švėkšniškis meistras
Pasak Agluonėnų etnografinės sodybos vadovės Giedrės Rudaitytės, kuriant ekspoziciją „Vėjo milžino istorija“ buvo kalbėtasi su kaimo senbuviais, išklausyti jų prisiminimai. Gargždų krašto muziejaus direktorė Sigita Bučnytė ekspozicijos atidarymo dieną padėkojo šio krašto gyventojams Erikai Juknevičienei, Mikui Šliapui, Valtrautei Sprogienei ir kitiems, atskleidusiems daug vertingų istorijos faktų. Ji intrigavo, kad tai dar ne visi eksponatai – pavasarį jų bus daugiau, tačiau paslapties neatskleidė.
Restauruoti unikalaus malūno dalis patikėta švėkšniškiui meistrui Vaidotui Bliūdžiui. Anot G. Rudaitytės, šis savo amatą mylintis žmogus, besidomintis istorija, kiekvieną detalę apžiūrėjo, įvertino ir kruopščiai atnaujino. „Apie 70 proc. detalių yra autentiškos. Atnaujinimui naudota klevo mediena, tokia pat, kaip ir anuomet, ji nedažyta, kaip ir anksčiau“, – „Bangai“ kalbėjo V. Bliūdžius.
S. Bučnytė antrino, kad šis auksinių rankų meistras konservavo, restauravo malūno dalis, padėjo išdėstyti ekspoziciją.
Medaliai bendraminčiams
Pasak muziejininkės S. Bučnytės, anksčiau šį kraštovaizdį puošė daug malūnų, o dabar išliko vienetai. „Didžiulis Agluonėnų bendruomenės indėlis išsaugant unikalaus malūno dalis: parvežant, kuriant planus, kaip atstatyti. Ekspozicijos parengimas vyko etapais: rajono Savivaldybė skyrė lėšų koncepcijai parengti, pradėjome ieškoti, kaip finansuoti statybą, – atskleidė Gargždų krašto muziejaus direktorė. – Parengta paraiška su Neringos savivaldybe buvo atmesta, bet mes atkakliai siekėme gauti finansinę paramą. Smagu, kad 2021 m. gautas finansavimas, ir Gargždų krašto muziejus tapo atsakinguoju partneriu.“
Agluonėnų seniūnijos seniūnei Laimai Tučienei džiugu, kad po kelių dešimtmečių lietuvininkų malūnas sugrįžo į tą pačią vietą, iš kur buvo išvežtas. „Džiaugiuosi rezultatu, dėkoju iniciatyvinei grupei, kuri pargabeno malūno dalis. Prisidėjo seniūnija, Savivaldybė, Gargždų krašto muziejus. O gal kada nors atstatysime ir turėsime unikalų muziejų“, – ekspozicijos atidarymo dieną kalbėjo L. Tučienė.
„Darbo dar daug – ne visi įrenginiai restauruoti. Mano idėja, kad šio malūno dvasią skleistų „vėjo rožė“, kuri reguliavo malūno pastatymą prieš vėją. Tai svarbus simbolis, apie pusantro metro aukščio – iškėlus jį būtų įspūdinga“, – dėstė J. Čepas. Šis nagingas meistras bendraminčius S. Norkaitį, G. Bareikį, A. Ronkų apdovanojo savo išdrožtais medaliais, jį įteikė ir muziejaus direktorei S. Bučnytei.
Į ekspozicijos „Vėjo milžino istorija“ atidarymą atvykęs tautodailininkas Alfonsas Lukauskas iš Girininkų sakė anuomet dirbęs Vanaguose ir matęs šį malūną, stūksantį prie kelio. Sužinojęs apie ekspozicijos atidarymą, jis atvyko pasižiūrėti, kaip atrodo restauruotos dalys ir palyginti su tuo, ką matė. „Gerai, kad išliko autentika – visus tai jaudina, visiems įdomu pamatyti, – neabejojo A. Lukauskas. – Kadaise į nykstantį malūną niekas nekreipė dėmesio – sparnai buvo stipriai apgadinti. Gerai, kad iniciatoriai išsaugojo – priešingu atveju unikalaus malūno nebeturėtume, o dabar pratęsta jo istorija. Turint gerų norų, gal ir atstatyti galima.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
