Meilės nebus per daug

„Meilės nebus per daug“, – dainuoja Andrius Mamontovas savo nesenstantį hitą ir nejučia pritari. Jeigu ne balsu, tai bent mintimis. Juk linkėti laimės – tas pats, kas nieko nepasakyti, o meilė – kur kas konkrečiau, toks linkėjimas ima ir užgriebia kokią tuštesnę širdies dalelę. Kai pasijunti visiškas vargeta, imk ir pagalvok, ko aplink mus yra per daug, – siūlo gerovės kūrimo teoretikai.
Pirma mintis gana juoda – pykčio, to tikrai per daug. Iš jo lyg bangos ritasi pagieža, kivirčai, neapykanta, pavydas – visos neigiamos emocijos. Po jų ateina eilė godumui. Štai suskaičiavo viešai mūsų rajono valdžion išrinktųjų pinigus ir turtus, bet, reikia pasakyti, kažkuo nenustebino. Vyresni jau prikaupę šio bei to, ir nemenkai, jauni dar labai kukliai atrodo (suspės, laiko turi). Betgi ne tai svarbiausia – turi ar neturi tų gausių turtų. Svarbiausia, kaip jie užgyventi. Jeigu tai sąžiningai: darbu, adekvačiu atlyginimu, ypatingais gebėjimais, tai, ko gero, ir pavydo nesukelia. Pats taip daryk, o jeigu nesugebi – tada pasitenkink tuo, ką turi. Bėda greičiau iš čia, kai žinai žmogų, palygini su savimi ir matai, kad nė kiek nepranašesnis, o turtų – lyg aitvarai būtų prinešę. O jeigu dar žinai suktus kelius, kuriais tie lobiai atplaukė, tai ir pyktį, ir pavydą nuslopinti nelengva. Pažįstu turtingų žmonių, kuriems negali pavydėti, nes jie užsidirbo, ilgai, kantriai to siekdami, pažįstu staiga pralobusių ir nuo to sveiką mąstymą (ir matymą) pametusių. Tiems sunkiau. Jie vis tiek jaučiasi neturtingi ir nelaimingi, mat žiūri tik į dar turtingesnius, bando su jais lenkty­niauti ir dėl to kankinasi. Pasaulyje populiarus kanadietis profesorius J. Petersonas pateikia 12 svarbių gyvenimo taisyklių, iš kurių viena sako: „Lygink save su tuo, koks buvai vakar, o ne su tuo, koks šiandien yra kažkas kitas.“
Per daug turime švenčių, pramogų ir kitokių žaidimų. Apie tai „Bangoje“ jau buvo rašyta, taigi ne man vienai tokių minčių kyla. Iš tiesų tiek renginių mūsų rajone gal dar nėra buvę. Atrodytų, lyg šią vasarą visa praeitis norėta sukelti: dvarų kultūra su skrybėlėm, liaudies žavesys su Žemaitės skepetaitėm, švenčių šventės, net kelios per vieną savaitgalį, o įvairių vaidinimų gausos net profesionalūs teatrai gali pavydėti. Peršasi mintis, ar konkuruoti su kuo reikia, ar savo reikšmingumą, reikalingumą būtina įrodyti, gal dar kažkas. Juk žiūrovas tuoj paliks kaip tas saldainių apsivalgęs vaikas, arba apsivems, arba greit nė į tą pusę pažiūrėt nenorės. O kitą vasarą Lietuvoje – Pasaulio lietuvių dainų šventė, visas šimtmetis šiai tradicijai. Tik ar turėsim ką parodyti, su kuo dalyvauti šitaip išsitaškę ir išsibarstę? Tokio įspūdžio kaip latviai, matyt, jau nesukursim, bet vis tiek didelis įvykis ir grožis laukia. Ir jam reikia ruoštis.
Per daug turime mokyklų, – nuskamba koks pavėluotas politinis balsas, bandydamas priminti Lietuvos tuštėjimo metą. Tik mūsų rajonui ir Gargždams tai visai netinka, gyventojų daugėja, trūksta darželių, miesto mokyklos net braška. Štai spaudžiasi koks tūkstantis mokinių seno tipo pastate su siaurais koridoriais ir ankštomis klasėmis, be mokytojų poilsio kambario. Argi neapmaudu, kai kitose biudžetinėse įstaigose girdime apie darbuotojų vaikų kambarius, kai kur vilniečiai jau į darbą atsiveda ir keturkojus augintinius, jiems skiriama netgi patalpa. O mokytojas turi pailsėti toje pačioje klasėje, kurią reikia spėti išvėdinti, iš koridoriaus aidint nepaliaujamam triukšmui – mat tūkstantis spigių balselių džiaugiasi pertrauka. Nei pabendrauti, nei ramiai pabūti. Pasirodo, tinkamas poilsis jau tampa tik mažų mokyklų privilegija. Tai dar vienas pedagoginio darbo „žavesio“ momentas, kuris jauną mokytoją paskubins kuo greičiau uždaryti tokios mokyklos duris ir pamiršti, ko čia buvo atėjęs. Vilčių geriau pasiruošti moks­lo metams nesuteikė ir naujasis ministras. Priešingai, paskelbęs, kad apmokėti už papildomą darbo laiką mokytojams bus skiriama daugiau pinigų, specialistų trūkumo problemą pasiūlė išspręsti patiems, tarsi mokyklos dar ir mokytojus ruoštų.
Per daug turime projektų. Juk kas yra projektas? Žodynas aiškina, jog tai laikina veikla, galinti peraugti į pastovią. Projektui yra skiriamas laikas, biudžetas ir žmogiškieji ištekliai. Jis yra skirtas judėti į priekį, kurti, tikintis, kad pasiekus išsikeltą uždavinį projektas įgis tęstinumą. Ar daug tęstinumo matome pasibaigus kokiam nors projektui? Dažniausiai tiesiog žybtelėjo ir užgeso, nes tęstinumas reikalauja nuolatinio darbo, o lengviausiai kuriamas vienkartinis džiaugsmas. Lyg kokia greito maisto restorano mada. Prarijai, skanu, bet po valandėlės vėl alkanas.
Įprasta pasidejuoti, kai kažko stinga, bet perteklius irgi nėra geriausias jausmas. Sakoma, kad jis ugdo paviršutiniškumą, tinginystę, sumenkina dėmesį ir gali žmogų paversti tiesiog buku vartotoju. Taigi kartais per daug karšta, kartais lietaus per daug, Palangoj per daug poilsiautojų, keliuose – mašinų… Tik meilės niekada nebus per daug – žmogui, gamtai, šaliai.