Mokslu grįsti sprendimai: ar populiarūs rinkimų programose?

Ar įmanoma užtikrinti, kad išmintingi sprendimai Lietuvos politinėje erdvėje nebūtų išimtis iš taisyklės? Šio klausimo svarba ypač didėja šiais metais, kai šalyje – net treji rinkimai. Dabar jau – LR Seimo. Kaip dažnai politikai ryžtasi į savo programas traukti įsipareigojimus, grįstus moksliniais argumentais, o ne politiniais įsitikinimais ar subjektyvia nuomone, dažnai stokojančia tvirto ir konstruktyvaus pagrindo?
Nors sparčiai besikeičianti politinė aplinka būna ne itin palanki ilgalaikių strategijų įgyvendinimui, būtent ekonomistai galėtų padėti efektyviau spartinti pažangos procesus ir padėti spręsti daugelį visuomenės narių liečiančius klausimus. Tik tokiu atveju, efektyviau išnaudojant mokslininkų potencialą, galima tikėtis tvarių rezultatų.
Kaip vieną iš pavyzdžių galima paminėti žmonių persodinimą iš taršių asmeninių transporto priemonių į viešąjį transportą. Mano kolega doc. dr. Andrius Kažukauskas sako, kad ryžtingų politinių sprendimų, skatinančių mažinti taršaus transporto keliamą žalą, Lietuvoje trūksta. Automobilių keitimas į viešojo transporto priemones kelią skinasi sunkiai, o greitasis geležinkelis, vandens kelių transportas ir panašūs projektai tolimųjų kelionių ar tranzitu keliaujantiems transporto dalyviams vis dar lieka nepasiekiama svajonė.
Moksliniai ekonomistų argumentai galėtų paspartinti šiuos procesus Lietuvoje, tačiau politinės kadencijos yra trumpesnės nei galimos ekonominės prognozės laikotarpis, todėl moksliniai argumentai nebūna išgirsti. Tačiau, jei būtų keliamas klausimas, ar galima ekonominiais skaičiavimais pagrįsti vienų ar kitų sprendimų poreikį, atsakymas būtų – „tikrai taip“.
Ekonomistai analizuoja ilgalaikius ekonominius naudos ir kaštų aspektus, vertindami politikos priemones, skatinančias investicijas į vietinę atsinaujinančios energijos infrastruktūrą. Įrodymais grįsto politikos formavimo metodas užtikrina, kad Lietuvos judėjimas link energetinės nepriklausomybės yra ne tik draugiškas aplinkai, bet ir strategiškai naudingas, skatinant saugią ir žalią energetinę ateitį.
Imkime pavyzdį iš kitos srities – brangių vaistų kompensavimas sergantiesiems retomis ligomis. Ar įmanoma priimti sprendimus, kuriuose ekonominis racionalumas derėtų su visuomenės interesu?
Retų ligų vaistų kompensavimo ekonominė logika yra sudėtinga: siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp inovacijų skatinimo, užtikrinant prieigą prie gydymo ir valdant sveikatos priežiūros išlaidas. Doc. dr. Arūno Burinsko teigimu, tokių vaistų kūrimas yra brangus ir rizikingas procesas, todėl farmacijos įmonės priverstos investuoti didžiules lėšas į tyrimus ir klinikinius bandymus. Kadangi investicijos yra didelės, retos ligos paveikia tik ribotą pacientų skaičių, todėl jas gydančių vaistų rinkos yra mažos, o kiekvienas vaisto vienetas dėl didelių vidutinių fiksuotų kaštų kainuoja brangiai.
Politikos formuotojai dažnai turi atsižvelgti į keletą veiksnių, norėdami sukurti kompensavimo politiką, kuri atitiktų ir retų ligų unikalumą, ir tuo pačiu metu – visuomenės bei ekonominius tikslus. Vaistų kompensavimas padeda sumažinti retų vaistų gamybos kaštus ir veikia kaip stimulas farmacijos įmonėms kurti tokius vaistus. Taip suteikiamas ekonominis paskatas investuoti į retų ligų gydymo būdų tyrimus ir kūrimą, skatinamos inovacijos šioje srityje.
Kalbant apie visuomenę, brangių vaistų kompensavimas gali prisidėti prie pacientų gyvenimo kokybės ir visuomenės gerovės didinimo. Ekonomistai gali padėti kurti kompensavimo politiką, atsižvelgdami į retų ligų unikalumą ir siekdami atitikti visuomenės bei ekonominius tikslus.
Sveikesnė aplinka ir sveikesnis visuomenės narys yra valstybės siekinys ir strateginis tikslas. Paminėjau du pavyzdžius, tačiau šioje srityje valdžia turi kur kas daugiau galvosūkių, kurių sprendimus galėtų padėti rasti Vilniaus universiteto mokslininkai. Svarbu, kad mūsų argumentų ar įrodymų politikams reikėtų, o jų sprendimai nebūtų grindžiami asmeninėmis nuostatomis ir įsitikinimais. Neteisingi sprendimai ilgesnėje perspektyvoje mums pernelyg brangiai kainuoja.