Mokykla – ne bandymų poligonas, mokytojas – ne tvarkdarys
Kiek prisimenu, visus 26 nepriklausomos Lietuvos metus švietimo sistema kasmet buvo vis keičiama ir reformuojama. Žmonės pavargo nuo jos, nes nori pastovumo, aiškumo. O pridėtinė visų reformų vertė labai menka arba nepastebima.
Kiek metų kankinom mokinius ir mokytojus su lietuvių kalbos dalyko interpretacijomis, kol vėl grįžome prie rašinių! Švietimo sistema ir mokykla yra tapusi kažkokių neaiškių ir nesibaigiančių bandymų poligonu. Mokymo programos, ugdymo planai, egzaminų tvarka, mokytojų kvalifikacijos ir vadovų skyrimo tvarka turi būti tvirti ir pastovūs kaip valstybės Konstitucija (JAV Konstitucija šimtmečiais beveik nekeičiama). Duokim mokyklai bent penketą metų ramiai ir produktyviai padirbėti, labiau pasitikėkime mokyklų ir klasių vadovais, gerbkime mokytoją kaip asmenybę, vertinkime jo darbą.
Dar sunku ir todėl, kad mokinio teisės nepelnytai sureikšmintos, mokytojo – nuasmenintos. Ir šiais bedarbystės laikais likęs tik įbauginto zuikio ir paklusnaus tarno įvaizdis. Ir šiandien stebimės, kur dingo mokytojai asmenybės, kur dingo mokytojai iš pašaukimo. Kol mokykloje bus tokia atmosfera, netrukus jų neliks nė vieno. Jeigu viešumon iškyla konfliktas tarp mokinio ir mokytojo (Ventos vidurinės mokyklos pavyzdys), verdiktas iš karto aiškus – kaltas mokytojas. Iš anksto jis pasmerkiamas, nurašomas ir atleidžiamas iš darbo. Ar kas nors bando įsigilinti ir į mokytojo padėtį, ir į tą situaciją, kurioje jis buvo? Ne, tokių nėra, o svarbiausia – nėra suinteresuotumo, kad tokių ir atsirastų.
O štai kitas plačiai viešojoje erdvėje nuskambėjęs įvykis – istorija su Kauno technologijos universiteto gimnazijos ilgamečiu direktoriumi Bronislovu Burgiu ir viena gimnaziste, arba tiksliau – su jos įtakingais tėvais. Trejus metus tęsėsi teismai. Garbingas žmogus, pedagogas, asmenybė sugniuždytas materialiai, o svarbiausia – moraliai.
Atleistas iš darbo, sąlyginai nuteistas. Bet štai visai neseniai paskutinis ir galutinis teismo sprendimas – lyg šviesos spindulėlis po tamsaus debesio – Burgis nekaltas. Kas atlygins jam už patirtas skriaudas, už materialinę ir moralinę žalą? Įtariu, kad tokių gali ir neatsirasti. Panašių pavyzdžių pakankamai daug.
Kai tokia padėtis, jaunimas nebenori rinktis pedagogo profesijos arba įstoja tie, kurie kitur nepakliūva. Laikoma, kad pedagogo profesija neprestižinė, o kartais net gėda (ypač vyrams) prisipažinti, kad mokosi pedagoginiame universitete.
Ir neatsitiktinai prieš kurį laiką studentų rudens eitynių metu Vilniaus gatvėmis vienas jaunuolis ėjo su užrašu ant nugaros: „Atleisk, mama, įstojau į pedagoginį“. O turėtų būti atvirkščiai. Dar antikos laikais Sokratas sakė: „Laiminga ta šalis, kurioj patys gabiausieji ir doriausieji tampa mokytojais“.
Negeresnė padėtis mokykloje ir mokiniams. Patyčios, o neretai ir reketas, rūkymas, narkotikai, apie kalbos kultūrą net nekalbu. Štai tokioje terpėje gyvena mokinys. Ir geros padorios šeimos atžalai ten ne pyragai. Manau, kad ir gerb. skaitytojai žino daug pavyzdžių, kai padorūs tėvai savo gerus vaikus moko nepasiduoti skriaudėjams ir esant pirmai proga užrašo lankyti bokso, karatė ar imtynių treniruotes. Logika aiški, jei pats neapsiginsi, tai mokykla ir visuomenė tavęs neapgins. Kitaip sakant, smurtui – žalia šviesa.
Viena iš silpnų vietų švietimo sistemoje yra ir tai, kad švietimo sistemos tobulinimas patikėtas funkcionieriams, o neretai ir tos sistemos teoretikams-diletantams, kurie savo gyvenime nėra vedę su mokiniais nė vienos pamokos, tačiau, atsisėdę į aukštesnę kėdę, moko, kaip reikia mokytojui dirbti. Teisus buvo Vinstonas Čerčilis sakydamas: „Kas moka – daro pats, kas nemoka – moko kitus, kas neturi žalio supratimo – moko, kaip reikia mokyti.“
O tokių dabar yra ne vienas ir ne du. Vėliau stebimės, iš kur tiek daug klaidų egzaminų medžiagoje, įvairių konkursų užduotyse. Ne išimtis visų metų matematikos užduočių klaidos. Nusivylę lieka mokiniai, mokytojai, o kaltieji beviltiškai atsiprašinėja.
Prieš porą metų internetinėje erdvėje pasirodė geografijos pavyzdinė egzaminų užduotis. Apsidžiaugęs skaitau ir savo akimis netikiu. Pilna dalykinių klaidų – net devynios. O viena iš jų tikrai įsimintina, nes žemė pagal tuos „specialistus“ sukasi ne iš vakarų į rytus, taip, kaip Dievulio surėdyta, o iš rytų į vakarus. Visų nuostabai jiems saulelė jau teka vakaruose. Tai ką reiškia tokiems funkcionieriams pakeisti mokyklos ir mokytojo darbo tvarką, jei jie ir žemę sugeba pasukti į kitą pusę. Aišku, galima iš tokių „specialistų“ pasijuokti. Man, kaip senam švietimo darbuotojui, yra aiški tokių klaidų atsiradimo fabula. Visi žinome, kad viceministrai, departamentų direktoriai, skyrių vedėjai yra dideli viršininkai, jie juodo darbo nedirba ir dirbti noro neturi. O darbus ir įvairius pavedimus atlieka patarėjai, padėjėjai, konsultantai ir kiti pagalbininkai, kurie vieni dar be patirties, kiti ką tik atėję iš aukštosios mokyklos suolo, kiti į tokias pareigas pakliuvę per pažintis ir protekcijas. Darbą padaro, o vedėjas ar direktorius nebesivargina jo net perskaityti. Ir taip toks šedevras pakliūva į viešąją erdvę. O paskui visi aikčioja, kaip čia taip atsitiko!
Manyčiau, kad visiems (anksčiau taip ir buvo) savivaldybių švietimo skyrių ir ministerijos bei jos padalinių pedagoginiams darbuotojams privaloma tvarka reikėtų dirbti bent pusę dienos per savaitę mokykloje su mokiniais – vesti pamokas.
Nepakenktų ir švietimo ministrui pusdienį per savaitę pavadovauti kokiai ne pačiai geriausiai kaimo pagrindinei mokyklai. Įsitikinęs – daug ugdymo ir auklėjimo klausimų spręstųsi operatyviau ir geriau, mažiau liktų ir tokių, kuriems saulė teka vakaruose. Kaip galima vadovauti sričiai, kurios iš vidaus pats nepažįsti ir nežinai. Dabar net uždrausta turėti ir vesti pamokas, o ministru gali būti bet kokios specialybės žmogus.
Rašau ir galvoju, kad tas mano rašinys kritiškai didaktiškas. Taigi noriu visu rimtumu pasiūlyti vieną išeitį iš tos situacijos, kurioje šiandien yra atsidūrusi mokykla, mokytojas, mokinys ir šeima. Pasiūlymas toks. Išlaisvinkim mokytoją nuo tvarkdario, tramdytojo ir policininko vaidmens. Mokytojas – tai įdomus kokybiškų savo dalyko žinių teikėjas. Jo pamokų eigos neturi trikdyti mokinių triukšmas, replikos, nenoras klausyti ir dirbti. Už bet kokį nenorą mokinys turėtų būti siunčiamas iš pamokos pas direktorių ar jo pavaduotoją, o toliau –
pas psichologą ar socialinį pedagogą. Po pokalbio su jais mokinys vėl grįžta į pamoką. Telefonu įspėjami mokinio tėvai. Jei situacija kartojasi, į pamoką kviečiami tėtis ar mama, kurie, būdami šalia vaiko, stebi jo elgesį ir pastangas. Jei tai nepadeda, vaikelį reikia gydyti. O jei ir tai neduoda rezultatų, eiti pas privatininką ar savo tėvą mokytis amato. Arba kaip anksčiau sakydavo – žąsų ganyti, ir nereikia dėl tokios veikimo eigos sielvartauti, bet ir nereikia leisti, kad dėl vieno ar kito neklaužados kentėtų visa klasė, mokytojas ir visas mokymo procesas.
Čia aš neatradau nieko naujo. Panašių pavyzdžių pasaulyje, kiek tik nori, jų netrūksta ir ES valstybėse. Dar prieš gerą dešimtmetį, kai dirbau Telšių apskrities administracijoje, bendradarbės dukra, Telšių V. Borisevičiaus gimnazijos moksleivė, atrankos būdu dvejiems metams pakliuvo mokytis į vieną JAV privačią katalikišką mokyklą. Apie tai rašė „Lietuvos ryto“ laikraštis. Teko su ja kalbėtis ir man. O ten mokyklos vidaus darbo tvarkos taisyklės ir tvarka labai aiški ir paprasta. Sugalvojo mokinys per pamokas nueiti į tualetą ar rūbinę, mokytojas įduoda raštelį, kad mokyklos administracija žinotų, jog vaikai per pamokas koridoriais vaikšto tik su mokytojo žinia. Antra, jei kokią dieną neatsineši knygos ar sąsiuvinio – 50 centų bauda, o jei nereagavai į mokytojo klausimą ar pastabą –
1 doleris. O jei sugalvojai kramtyti gumą ir dar, neduok Dieve, ne vietoje išspjauti – 5 doleriai. Jei tądien neužsimokėjai, kitą dieną suma dvigubėja. Paklausiau, ar nebuvo keista ir baugu? Iš pradžių – taip, bet panašūs pažeidimai labai reti, tai net nepastebi, kad taip yra. Ir tai viskas vyksta ne bet kur, o turtingiausioje ir demokratiškiausioje pasaulio valstybėje. Niekam tokia tvarka neužkliūva, niekas dėl to nesielvartauja.
Panašių dalykų buvo ir tarpukario nepriklausomos Lietuvos mokykloje. Viename klasės kampe buvo papilta žirnių, kitame – žvyro, o prie staktos kabėjo liniuotė.
Turbūt suprantate, kam visi šitie dalykai buvo reikalingi. Tik dabar kažkodėl apie tai visi, lyg burnas vandens prisisiurbę, tyli.
Duokim daugiau teisių ir laisvės mokyklai. Laikydamasi Konstitucijos tegul susikuria vidaus darbo tvarkos taisykles tokias, kokios joms būtų geros ir naudingos. O dabar viskas standartizuota, suniveliuota. Mokytojas, kaip asmenybė, irgi su visais reikalavimais iš viršaus užmautas ant vienodo kurpalio. Būtinai privalo būti toks ir ne kitoks. Už tai neįdomu pasidarė ir mokyklai, ir mokytojui, ir mokiniui. Šiandien mokytojas negali atsidžiaugti sulaukęs pensijos, o mokinys – pabaigęs tokią mokyklą. Nori ar nenori, bet dabartinė švietimo sistema prašyte prašosi ne reformų dėl reformų, o ryškios drąsios invazijos, kuri iš esmės į gerą pakeistų mokyklos gyvenimą.
Stanislovas TUTLYS, Plungės TAU Pasaulio pažinimofakulteto dekanas
