Muzikinis spektaklis naujai permąsto aborto patirtį

Stebint Lietuvos viešąją erdvę, neretai susidaro įspūdis, kad abortų klausimas joje neegzistuoja ar jau yra seniai išspręstas. Sunku būtų prisiminti nors vieną konstruktyvią diskusiją šiuo klausimu, kur prie vieno stalo susėstų skirtingų pažiūrų atstovai. Turime pakankami bandymų diskutuoti vienos lyties partnerysčių, santuokos, dirbtinio apvaisinimo, embrionų išsaugojimo ar kitomis kontroversiškomis gyvybės klausimų temomis, tačiau diskusijų bei bandymų pažvelgti į abortų klausimo visumą, išvengiant išankstinio kaltųjų nurodymo, labai trūksta.

Vienas paradoksaliausių pastatymų

Prieš keletą savaičių pasirodė informacija, kad Kaune lapkričio pabaigoje įvyks spektaklis „Good girls“, ginantis teisę į abortą. Sumanymas, žinoma, kaip Lietuvos kontekstui – itin kontraversiškas. Į abortus bandoma žvelgti linksmai ir be išankstinio nusistatymo, tarsi į dar vieną niekuo neišsiskiriančią medicininę procedūrą. „Kodėl abortas visada turi būti graudi istorija?“ – retoriškai klausiama spektaklio aprašyme. Minčiai pagrįsti pasitelkiami trijų moterų, iš skirtingų valstybių, liudijimai, kurios nesigailėjo dėl atliktos procedūros. Iš tiesų, tai vienas paradoksaliausių sceninių pastatymų, kuriuos teko matyti – spektaklio pradžioje aktorės išdainuoja abortą sukeliančios tabletės cheminę sudėtį ir džiugiai šoka aplink degantį užrašą „Abortas“. Dėl šių ir panašių priežasčių būtų galima labai lengvai sumanymą pasmerkti ir nurašyti kaip nevykusią provokaciją, dar vieną bandymą modernizuoti Lietuvą ar nuimti stigmą nuo to, kas taip vadinama ne be priežasties. Ir vis dėlto, atrodo, jog spektaklis nepaisant savo tiesmukiškumo ir vulgarumo yra gerokai sudėtingesnis, nei atrodo.   

Kam visa tai?

„Jeigu Marija būtų pasidariusi abortą, niekas nebūtų mūsų nuteisęs“ – šios eilutės šalia kitų, itin kritiškų pasisakymų Dievo ar bažnyčios tema, spektaklio metu nuskamba bent keletą kartų. Ką jos reiškia? Jas galima suprasti kaip viso sumanymo leitmotyvą. Aplinkinių nuostatos, išankstinis nurašymas, neįsigilinus į situaciją, moralizavimas, o ypač neigiamas ir smerkiantis tikėjimo požiūris – nuo visų šių dalykų aktorės bando išlaisvinti apie abortą galvojančią ar jį atlikusią moterį. Atrodo, jog visuose liudijimuose tai ir tampa didžiausia baime. Netgi ne atliekamo veiksmo moralumas ar amoralumas – spektaklyje šio pobūdžio apmąstymų nėra. Aktorės nekelia klausimo, kas bus, jei mano atliktas veiksmas pasirodys nemoralus ar neteisingas, jos su baime galvoja apie visai ką kitą – kas įvyks jei būsiu atmesta ir liksiu su problema viena?

Tai leidžia kiek kitaip pažvelgti ir į spektaklį. Šiame kontekste kalbėjimas apie aborto džiaugsmą ar jo priskyrimas kasdienybės sričiai pasirodo veikiau kaip provokacija, pastangos kelti moters vienišumo ir jos izoliacijos susidūrus su problema akis į akį klausimus. Šis įtarimas pasitvirtina ir diskusijos po spektaklio metu. Skirtingai nei provokuojančiame ir iššaukiančiame spektaklio vyksme, diskusijos metu aktorės kalba jau visai kitaip – abortas netgi yra įvardijamas kaip nelaimė ar tragedija. Kartu išryškėja ir galimas problemos sprendimas bei vienas iš spektaklio tikslų – atkreipti dėmesį į vyrų vaidmenį, nuo kurio dažnai priklauso, ar ši patirtis taps nelaime, tragedija ir izoliacija ar vis dėlto moteris suras palaikymą.  

Ar gali meninė raiška turėti savo ribas?

Vis dėlto spektaklis iškelia daugiau klausimų, nei atsakymų. Pirmiausia, kokios yra meno ribos? Kaip toli galima eiti? Klausimas gali atrodyti banalus, kadangi jau esame pripratę prie šokiravimo ar dekonstravimo mene. Tačiau spektaklio režisierė Larisa Faber teigia, kad nenorima nieko įrodyti ar griežtai teigti, tuo labiau šokiruoti, tik suteikti balsą moterims, kurios po aborto nejaučia jokių neigiamų jausmų: „Po savo patirties pagavau save galvojant: „Dabar turėčiau gailėtis“ – taip man sako visuomenė, tačiau nieko panašaus nejaučiau. Man augant abortas niekada nebuvo tabu, nes tai buvo išgyventos realybės dalis, su kuria daugelis žmonių susidūrė per komunistinę diktatūrą Rumunijoje. Bet kokia kontracepcija buvo neteisėta, siekiant priversti žmones susilaukti vaikų ir sukurti didžiąją rumunų tautą“, – prisimena režisierė.  

Vis dėlto tuo pačiu metu režisierė pripažįsta, kad daugeliui moterų tai – skaudus ir traumuojantis išgyvenimas. Paradoksalu, tačiau nors yra pabrėžiama, jog spektaklis tik suteikia balsą kitokiai patirčiai ir juo niekas griežtai neteigiama, tačiau tai neapsaugo nuo noro pateikti vaizduojamą poziciją kaip galutinę ir tinkamą visiems. Spektaklis netampa tik dar vienu papildymu nuomonių įvairovėje. Jo įtaigumas, pasirinktos istorijos, dramaturgija – visa kalba apie tai, kad abortas galėtų ir turėtų tapti galbūt tik kasdiene procedūra, kuri, jei tik moteris nebūtų palikta vieniša ir sulauktų daugiau palaikymo, prarastų visą savo skausmą ir tragizmą.  

Tačiau moksliniai duomenys liudija ką kitą. Viena didžiausių iš iki šiol atliktų studijų apie aborto pasekmes psichologinei moters sveikatai pasirodė 2011 m. ir apžvelgė daugybę kitų tyrimų atliktų 1995 – 2009 m. Anot studijos autorės Priscilos K. Coleman iš Ohio universiteto JAV, moteris atlikusi abortą patiria net 81 proc. didesnę psichologinių sunkumų riziką ateityje, nei moteris, kuri tokios patirties neturėjo. Ši studija apėmė net 877 181 dalyves, iš kurių 163 831 buvo atlikusios abortą.    

Vis dėlto net ir tokiame kontekste spektaklis, keliantis abortų klausimą neturėtų būti suprastas, kaip tik neigiamas reiškinys. Vien bandymas kalbėti šia tema gali būti matomas ir kaip teigiamas, kadangi tokių bandymų nėra daug, o diskusijos labai trūksta. Ypač norėtųsi, kad atsirastų spektaklių ar kitų meno kūrinių, kurie keltų ir fundamentalesnius klausimus apie aborto etiškumą, ar gebėtų parodyti skirtingas laisvės bei atsakomybės perspektyvas, kelti moters laisvės ir vaiko gyvybės konfliktą ar įsigilinti į vienišos motinos jausmus, susiduriant su nežinomybe ir nesaugumu. Visa tai – mūsų kultūroje aktualūs, tačiau mažai kelti klausimai.

Augustas KALINAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių