Negyjanti Ablingos tragedijos žaizda aitrina istorinę atmintį

Po 85-erių metų Ablingos tragedijos skausmas nenuslopo. Šios sukakties minėjime rajono meras Bronius Markauskas ragino pažinti, suprasti ir puoselėti istorinę atmintį. Šį pavyzdį rodo pilietiški žmonės. Dramatiškose situacijose išsaugoti žmogiškumą, neužmiršti Dievo, sąžinės balso kvietė karo istorikas prof. Valdas Rakutis.

Prie lurdo bėgo slėptis

Į skaudžios sukakties metines prisiminti, pagerbti Vokietijos ir sovietų sąjungos karo pirmosiomis dienomis tragiškai žuvusius 42 Ablingos ir Žvaginių kaimų gyventojus bei kelis atsitiktinius žmones susirinko ne tik žuvusiųjų palikuonys, pažįstami, bet ir Klaipėdos rajono valdžios žmonės, Endriejavo seniūnijos gyventojai, atvyko Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės karių savanorių, Klaipėdos miesto choras „Aukuras“. Minėjimą organizavo Veiviržėnų kultūros centras, Endriejavo seniūnija, Gargždų krašto muziejus.
Rajono meras Bronius Markauskas, padėkojęs visiems, prisidėjusiems prie renginio, paragino praeitį pažinti, suprasti ir puoselėti istorinę atmintį.
Kasmet birželio pabaigoje prisimenant Ablingos tragedijos aukas lurdo erdvėje aukojamos šv. Mišios, tačiau šiemet šiam sakraliam paveldui skirta daugiau dėmesio. Čia vykusioje konferencijoje Gargždų krašto muziejaus menotyrininkė Regina Šiurytė-Šimulienė skaitė pranešimą apie lurdų tradiciją Žemaitijoje.
Pasak muziejininko Mariaus Mockaus, Ablingos lurdas iš kitų skiriasi, nes jo statybą (1930–1933) inicijavo ir lėšų skyrė paprastas kaimo žmogus – Magdalena Čiuldienė ir čia įženklino savo gyvenimą, o paprastai šiuos sakralius statinius inicijuodavo turtingieji visuomenės atstovai. Ablingos lurdas turi ne tik religinių, bet ir tautinių ženklų, – kalbėjo muziejininkas. – Lurdas susijęs su Ablingos tragedijos istorija.“ Tą kraupią dieną žmonės bėgo slėptis į daubą netoli lurdo. Jie tikėjosi ten išsigelbėti. Gyventojų liudijimu, buvo 4 nekaltų žmonių žūties vietos. Daugiausia žuvo dauboje netoli lurdo.“
M. Mockus pastebėjo, kad šį sakralų objektą žmonės tvarkė pagal savo galimybes. Pastaraisiais metais tuo susirūpino iš Endriejavo krašto kilusi rajono Savivaldybės tarybos narė Monika Ruškytė, o savininkas Audrius Stankus, kurio žemėje šis yra, padovanojo sklypą Savivaldybei. „Džiugu, kad yra pilietiškų žmonių“, – kalbėjo muziejininkas.

Sakraliam objektui išsaugoti dovanojo sklypą

Ablingos lurdo grota su Švč. Mergelės Marijos skulptūra pastatyta dviejų kaimų Ablingos ir Žvaginių ribų sankirtoje, už Dirsteikos upelio, Ablingos kaimo pusėje. Ji beveik šimtmetį traukia maldininkus, vietos gyventojus ir lankytojus, tačiau jos teisinis statusas nebuvo iki galo sutvarkytas. Sakralinio objekto teritorija buvo privačiame žemės sklype.
Pernai Ablingos lurde apsilankiusi rajono Savivaldybės tarybos narė, Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininko pavaduotoja M. Ruškytė nustebo, kad ši teritorija labai apleista. Norėjo organizuoti talką, bet seniūnas paaiškino, jog tai ne Savivaldybės, bet privati teritorija.
M. Ruškytė surado žemės savininką Audrių Stankų, lurdo statytojos M. Čiuldienės proanūkį, ir reikalai pajudėjo. „Paaiškėjo, kad jis anksčiau norėjo perduoti sklypą Savivaldybei, bet procesas įstrigo, – atskleidė pašnekovė. – A. Stankus pasirašė sutartį su Savivaldybe, jog neatlygintai perleidžia žemę, kurioje yra lurdas. Jis nėra įrašytas į kultūros objektų sąrašą, tačiau rajono Savivaldybė jį įtraukusi į lankomų objektų sąrašą. Taigi ten turi būti privažiavimas.“
Kelias į lurdą vedė per kito geranoriško savininko žemę, kuris daugelį metų tą žemės juostą buvo palikęs visuomenės poreikiams ir jį prižiūrėjo. Klaipėdos rajono savivaldybės prašymu buvo sutvarkyti dokumentai ir privažiavimo kelias į Ablingos lurdą įteisintas. Šie sprendimai užtikrina, kad objektas bus lengvai pasiekiamas lankytojams, jo teritorija ir infrastruktūra bus tvarkoma aiškiais teisiniais pagrindais, derinant viešąjį interesą, kultūros paveldo išsaugojimą ir privačios nuosavybės teises.

Pasienio žmonių likimas

Ablingos tragedijos metinių minėjime meras B. Markauskas padėkojo A. Stankui už tai, kad sudarė galimybę užtikrinti sakralinio objekto išsaugojimą, priežiūrą ir prieinamumą visuomenei. Iš savo tėvo paveldėtos žemės dalį – apie hektarą – A. Stankus neatlygintai perleido Savivaldybei. „Tegul ji bus istorijai įamžinti, rajono, ir ne tik, žmonėms“, – „Bangai“ sakė A. Stankus. Likusiame kelių hektarų sklype, šalia sakralios vietos, jis planuoja įveisti sodą, sukurti rekreacijos, ramybės erdvę.
„Dabar bus galima prižiūrėti lurdo teritoriją“, – džiaugėsi M. Ruškytė.
Prie Ablingos lurdo pastatyta nauja rodyklė ir informacinė lentelė. Žvaginių piliakalnio teritorijoje, kur įrengtas Ablingos memorialas, atnaujintas informacinis stendas.
Minėjime sutikta iš šio krašto kilusi Teresė Stragauskaitė-Šiaulevičienė patikino, jog niekada čia nepraleidžianti renginių. Ji – Ložių šeimos palikuonė. Ablingos tragedijos aukos – jos seneliai, dėdės, teta – keli žmonės. „Tik viena babytė ir mano mama liko gyvos. Tą rytą turėjo būti jos sesers ir išrinktojo vestuvės. Jaunavedžiai žuvo, – atskleidė T. Stragauskaitė-Šiaulevičienė. – Mes dažnai apsilankome Ablingos kapinaitėse, kur visi palaidoti. Nueiname prie lurdo Švč. Mergelės Marijos. Kuriant jos skulptūrą, pozavo mano mama. Ji pasakojo, kaip nusibosdavo stovėti suglaudus rankeles. Turėjome nuotrauką, kurioje įamžintas lurdo atidarymas.“
Žvaginiuose, Ablingos memorialo papėdėje, susirinkusiems minėjimo dalyviams karo istorikas prof. Valdas Rakutis atskleidė aplinkybes, kuriomis prieš 85 metus įvyko ši tragedija. Likimas, kad Klaipėdos rajonas buvo pasienio teritorija. Ir jo gyventojai pirmieji pajuto karo pradžios tragediją. „Ko galime pasimokyti iš šios istorijos? Nežinome, kas bus rytoj – turime išsaugoti savyje žmogiškumą. Turėdamas rankoje ginklą gali daryti ką nori, bet gali ir nedaryti. Jeigu pateksite į panašią situaciją, neperženkite ribos – nepamirškite Dievo, sąžinės, žmoniškumo. Jeigu peržengsite šią ribą, nebegalėsite ramiai gyventi“, – dėstė prof. V. Rakutis.

Virginija LAPIENĖ
Autorės ir Mariaus KAKTOS nuotr.