Nei šnekėti, nei susišnekėti…

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Kaip tapti lieknai, gražiai, patikti, padaryti patrauklų įspūdį, susirasti gerą darbą – patarimų kiek tik nori. Bus, kas pamokys, ir kaip vyrą susirasti, ir kokiu būdu vaikus gimdyti, būti gerais tėvais, kaip su uošviais sutarti. Išaiškins, kas toksiška ir kaip nuo to atsiriboti. Tikras gerų patarimų amžius. Tik pamirštama, kad patarimus dalinti lengva, o pagal juos gyventi retam pavyksta. Ir tai greičiausiai todėl, kad žmonės nei šnekėti, nei susišnekėti nesugeba.
Gaila susinamos gimtosios kalbos, bet ne mažiau gaila ir nykstančio gyvo bendravimo. Viskas per socialinius tinklus, per tarnybas, institucijas, įstaigas. Kada taip buvo, kad šeimai susivaidijus tuoj būtų kviečiama policija, greitoji pagalba? Paskui skundžiamasi, dejuojama, draskomasi dėl vaikų globos. Netrukus įsijungia vertintojai, komentatoriai, paskui jie skyla į priešingas stovyklas, pliekiasi tarpusavyje. Tada kažkas pasijunta įžeistas, prireikia teisėsaugos ir t. t. Gyvenimas verda. Vystosi naujas hobis – svetimų gyvenimų gyvenimas. Tada, žinoma, menkai telieka laiko savajam, tik skubom, kaip nors.
Skaitome spaudoje apie ilgus metus kartu nugyvenusius žmones ir tokia šviesi jų išmintis, taip gražu, kai jie sako, jog šeimoje nebūdavo nekalbadienių. Priešingai, tartasi, spręsta kartu, gal ir pasiginčijant, bet ne su tokiomis aud­romis, kaip dabar girdime skundžiantis jaunus, turtingai gyvenančius, tik vis nelaimingus ir nepatenkintus lietuvaičius. Manau, ne tik man atrodo, jog klostosi tokia keista situacija: šeimų, suvokiamų tradiciškai, vis mažiau ir mažiau. Draugės, draugai, sugyventiniai, partneriai, o žodžių „vyras, žmona“ ne taip dažnai išgirsi. Nemenkas iššūkis tenka vaikams – savaitę būti su tėčiu, kuris jau su drauge ir toji turi vaikų, kitas laikas su mama, kuri irgi turi draugą, o tas irgi vaikų. O jeigu dar bendrų vaikų tarp tų draugių ir draugų. Kaip ir nepaklysti? Visai kaip anekdote, kur vyras moteriai (sugyventinei, draugei) sako:
– Bėkim žiūrėt, tavo vaikai su mano vaikais mūsų vaikus muša.
Visuomenė pamažu išsiderina. Atrodo, pajuda tai, kas visą laiką buvo tvirta, moralu ir aišku. Lieka kažkokia maišalynė, pridengta modernumo, laisvės, žmogaus teisių vardu. O juokingiausiai šiame kontekste skamba lygių galimybių tarnybos skundai dėl per mažų moteriškų džinsų kišenių, mat telefonas netelpa, ar per didelių pianino klavišų, esą, pritaikytų tik vyrų rankoms. Paskui dar užkliūva batai, automobiliuose esančios oro pagalvės. Keistoji tarnyba uoliai dirba toliau. Turbūt tokių sunkiai suvokiamų sprendimų būta tik per karantiną. Neįmanoma pamiršti garsiosios Endriejavo rožės! Aistroms nurimus, kažin ar baudėjai neturėtų grąžinti žmonėms nuplėštus pinigus?
O kaip pasakyti nemalonią tiesą? Kaip tapti tuo, kuris nebijo? Pasakyti ar parašyti savo nuomonę, išdėstyti požiūrį, atrodo, svarbu ir net pilietiškai būtina. Bet kiek tos tiesos galima pasakyti? Pasirodo, jog ir ją jau reikia dozuoti. Pasakysi per daug, nežinia, ko susilauksi. Gal net teismų, baudų, bausmių. Tuoj bus kas įsižeidęs, įžvelgęs neapykantą, psichologinį smurtą ar mobingą. Sakyti puse lūpų, tai kam ir iš viso bereikia? Neapleidžia mintis, jog vėl grįžtama į Ezopo kalbos laikus, t. y. į sovietmetį, kai tiesa turėjo būti užslėpta ir tik iš tam tikrų ženklų, ving­rios potekstės galima buvo ją suprasti. Tada tiesa buvo pavojinga, bet dabar turėtų būti kitaip. Juo labiau, kad šalia gerų darbų, šviesių idėjų juk nemažai ir aplaidumo, nelogiškų sprendimų, netvarkos. O tai matant tylėti – tiesiog nusikalstama.
Štai prieš šv. Velykas miestas apsitvarkė: apgrėbti kiemai, sutvarkyti gėlynai, nušluota. Gražu. Taip juk ir namuose darome. Tačiau apie miesto parką to nepasakysi. Niekaip darbai nesibaigia. Tualetas dar nebaigtas montuoti, užtat jau spėta jį apipaišyti, greičiausiai ir rankena nusukta. Laiptai link Minijos irgi – vieni aprausti ir nebaigti tvarkyti, kiti tokio baisumo lyg žengtum į pragaro bedugnę. Kai nėra išbaigtumo, tvarkos, taip atrišamos rankos chuliganiškiems poelgiams.
Tik gamta darnia žaluma švenčia pavasarį ir Minijos šlaitai (pro pernykščius lapus) geltonuoja narcizų pieva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių