Nenustokime tikėti gerumu

Diana CIPARIENĖ
Gargždiškė

„Vaizdas kaip tekstas“ – tai praėjusį savaitgalį vykusios 22-osios Vilniaus knygų mugės tema. Tradicinėje mugėje ketvirtadienis visada skelbiamas Bičiulių diena, kai į mugę sulekia Lietuvos bibliotekininkai.


Smagu keliauti su kolegomis į Vilnių žinant, kad visą dieną nardysi kaip maža žuvelė didžiuliame knygų vandenyne. Tačiau tas ketvirtadienio rytas buvo kitoks… Vasario 24 d. 5 val. ryte rusija (mažoji raidė ne klaida) pradėjo plataus masto karinius veiksmus prieš Ukrainą. Nerimo bangos užvaldė protą ir širdį, nes Ukrainoje šitiek puikių kolegų, bičiulių, draugų. „Kaip jūs?“ – skriejo mūsų nerimastingos žinutės. Atsakymai buvo ramūs: „Viskas gerai, mes pasiruošę, o, be to, jau ne pirmi metai kariaujame…“ Pribloškia ta ukrainiečių bičiulių ramybė, pasitikėjimas ir jokios panikos. Kai nusiraminus įsisuki į Knygų mugę ir nutolsta blogos ryto naujienos, su kolegomis puolame įgyvendinti savo planus ir norus. Žinau ir šį kartą, ko tikrai noriu. Ir pirmiausia susirandu mūsų kraštietį, gargždiškį istoriką Robertą Petrauską su naujausia jo knyga „Poltava“. Smagus pasisveikinimas ir bendravimas. Vasario 24-ąją įsigyta knyga įgauna visai kitą vertę. Anot Roberto, „joje yra nemaža dalis apie Ukrainą, nes Poltava ir yra Ukrainoje. Tiesą sakant, prieš leisdamas knygą, galvojau šios dalies nedėti, nes ji pakankamai didelis lankstas nuo visų aprašomų įvykių. Bet palikau. Ir gali būti, kad su dabartinėmis aplinkybėmis šis lankstas tampa viena svarbiausių dalių.“ Ji pirmoji įkrenta į mano dienos laimikių krepšį. Knygoje autografas 2022-02-24 dienos. Ši data nebebus eilinė diena ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui.


Išsiunčiau kolegoms ir bičiuliams Ukrainoje žinutes „Slava Ukraini!“ Žinau, kad tai nedaug, bet tuo pačiu suprantu, kad prasmingas yra moralinis palaikymas, žinojimas, kad nesi vienas. Tai buvo svarbu mums visiems pakeliui į laisvę prieš daugiau kaip tris dešimtmečius ir To nepamiršome. Daug kartų vakarodami su ukrainiečių kolegomis kalbėdavome apie Lietuvos laisvės kelią ir kainą. Stojimas į ES buvo jų svajonė. Ir nežinau, ar tai sutapimas ir kokia Aukščiausiojo ranka žmogų vedžioja, bet mano rankose – A. de Saint-Exupery „Mažasis princas“. Šią knygą įsigijau mugėje, nes pagalvojau, kad vertėtų visada turėti šalia. Joje nesumeluotos tiesos, tai visų laikų taikos ir gerumo simboliai: „Tu tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai.“


Neįsivaizduojamas džiaugsmas ir pasididžiavimas apėmė, kai pamačiau, kiek žmonių mūsų rajone ir visoje Lietuvoje savaitgalį susibūrė, aukojo, ieškojo būdų, kaip padėti, reiškė palaikymą… O karas Ukrainoje įsisiautėjęs ir ten jie už laisvę moka aukščiausią kainą – gyvybes… „Gali tekti ir truputį paverkti, jei leidiesi prijaukinamas…“ (A. de Saint-Exupery „Mažasis princas“).


Paverkim, supykim, bet nenustokime tikėti gerumu ir draugyste. Kai skambinu į Lvivą draugei ir vis klausiu, kaip laikotės, vėl gaunu ramius atsakymus apie tai, kad turi daug darbo, ruošia miestą gynybai, pina tinklus, daro „ežiukus“, gamina maistą vaikams, kurie parvežti iš Lugansko ir Donecko apskričių. Bibliotekoje vyksta pirmos medicinos pagalbos mokymai… Pokalbio metu mano draugė dar greitai suvalgo sriubą, „kurią išsivirė prieš karą“, ir atsisveikindama paprašo palinkėti ramios nakties.


Jau praėjo kelios karo dienos ir naktys. Pasaulis pasikeitė. Demokratinės šalys susivienijo prieš karą ir įvarė piktą žvėrį į kampą: ar jis kąs dar baisiau iš nevilties ir pykčio… Nežinome, tik turime tikėti ir turėti viltį, kad viskas bus gerai. Šitą skaudžią Ukrainos istorijos pamoką turėsime išmokti visi. „Sunkūs laikai gimdo stiprius žmones; Stiprūs žmonės kuria gerus laikus; Geri laikai gimdo silpnus žmones; Silpni žmonės kuria blogus laikus. Tai Laiko ratas. Viskas baigiasi ir vėl prasideda. Ir kaip mano draugė iš Lvivo sakė, „kaip gerai, kad mokame dainuoti… žinai, kaip mes, kai susitiksime po karo, dainuosim ir švęsim!“ O mano mintyse tarsi aštrus gongo garsas trenkė „po karo“? Kad ir pagalvodavau, kad gali būti karas, jis niekada neatrodė toks realus ir taip arti, paliečiamas ir jaučiamas iki ašarų… Kada tai bus „po karo“? Kokie mes būsime? Koks bus pasaulis? Ar būsime geresni? Jautresni? Protingesni?
„Žibintus reikia labai saugoti: vos vienas gūsis gali juos užgesinti…“ (A. de Saint-Exupery „Mažasis princas“)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių