Niekur nedingsim…

Kiek nevaržomų laisvių dabar turi jaunystė: laidos, renginiai, festivaliai, dūzgės… Kitoniškumo siekis lyg kokia epidemija užklupo ne tik meno ir muzikos pasaulį, įsisuko ir į madas, ir į kalbas. Storžieviškai juokauti, plepėti visiškus niekus, ateiti į renginį nei nuogiems, nei apsirengusiems (pvz. M.A.M.A. muzikos festivalyje vyravo pusplikės merginos ir sijonais bei įvairių spalvų chalatais pasipuošę vyrai) tapo lyg savaime suprantamu dalyku. O kas belieka vyresniems? Tik tolerancija, kurios tikimasi ir požiūryje į amžėjimą. Ne į senatvę, o būtent į amžėjimą.
Visai gražus žodis „amžėjimas“, kurį taip drąsiai siūlant išgirdau neseniai Gargžduose viešėjusią žurnalų leidėją ir jogos mokytoją Evą Tombak. Susitikimuose su skaitytojais, taip pat ir naujausioje savo knygoje „Popietės laikas“ šį žodį ji vartoja kaip senėjimo atitikmenį. Juo labiau, kad kažkokia komisija (beje, iš tų, kurios nežinia ką veikia) irgi siūlo atsisakyti žodžių senatvė, senimas, neįgalumas, dar kelių. Esą, jie įžeidžiantys, užgaulūs ir galintys įskaudinti žmogų. Atsisakyti galima, bet kuo pakeisti – neaišku. Plika mintis ar tik skambus noras kalboje nieko nereiškia. Kalboje žodis turi apsigyventi. O kol kas senatvės laikas yra ir dar niekam nepavyko nuo jo pasislėpti, nors bandymų užtektinai. Modernusis pasaulis šį laiką vis bando atskirti nuo veiklos, nuo aktyvaus gyvenimo, nuo grožio, perša mintį, kad senatvė negraži, senėjimo reikia bijoti. Betgi dar antikos išminčiai sako, jog kvaila bijoti to, ko negali pakeisti (nors medicina taip toli pažengė, kad gali ištiesinti ne tik dantis, bet ir nosį, priauginti plaukus, išlyginti raukšles, pagal pageidavimą performuoti visą figūrą).
Priekaištų sau amžėjant atsiranda vis daugiau, o įsijautus į jauninimosi procesą gali neatpažįstamai pasikeisti. Vis dėlto galvos ir mąstymo neatjauninsi. Amžėjimas keliaus su tavim kartu, nes kiekvienas gyvenimo tarpsnis – vienkartinis ir nepakartojamas. Tik kaip jame išgyventi? Jeigu laiko sau per mažai – gresia stresas, o jeigu per daug – bręsta egzistencinė krizė. Kuo labiau mąstome apie gyvenimo prasmę, tuo daugiau grimztame į nerimą. Vadinasi, reikia praktikuoti kiekvienos dienos džiaugsmą, – teigia įvairūs gyvenimo guru. Atsibudai – pasidžiauk, nes galėjai ir neatsibusti. Už lango išaušo diena – ji tavo. Galvok, kaip ją prasmingai nugyvensi, ką nuveiksi, ką aplankysi, su kuo pabendrausi. Pagaliau – su kuo pasidalinsi prisiminimais. Juk amžėjant jie tampa dideliu turtu.
Vis regime, kaip turiningai laiką leidžia mūsų savivaldybės TAU studentai. Jie mokosi, keliauja, organizuoja renginius, savanoriauja. Tada ir nėra kada galvoti apie senatvę, negalias ar rypuoti apie ligas. Būtina atsisakyti žodžių: „Aš jau senas, nieko negaliu, šitai ne man.“ Žiūrint ar klausant žinių laidas, galima pastebėti, kad žurnalistai daugiausia kalbina vyresnio amžiaus žmones. Aišku kodėl. Pastarieji būna išsamiai susipažinę su situacija, turi savo nuomonę, geba vertinti kritiškai, nebijo pasakyti tiesos. Ir neretai nuvilia jauni, skubiai mesteldami: „Aš nežinau, man nesvarbu, manęs tai nedomina.“ Kiek daug to – aš, man, manęs. Netgi atjauta ir gailestis kartais atrodo lyg madingas aksesuaras.
Štai Vilniuje atidarė gyvūnams skirtus globos namus. Gražūs, jaukūs, patogūs, brangiai kainavę. Visai Lietuvai pasakojama, kaip čia vienam katinėliui uodegą prisiuvo, papūgai sparną pritvirtino, šuneliui blusas išnaikino. Toks rūpestis, supratingumas. Tik iš kur tų vargšelių tiek daug? Ir mintys krypsta į žmones. Tai jų išmesti, suluošinti, neprižiūrėti gyvūnai, kažkam buvę tik trumpalaikė užgaida ar nepavykęs bandymas susigyventi. Dabar nelaimėliai turi pastogę, bet jie vis tiek nereikalingi. Gal dėl to tikrai gražus pasirodė sumanymas – išdalinti gyvūnėlius vienišiems senyvo amžiaus žmonėms, turės kuo rūpintis, su kuo išeiti pasivaikščioti, netgi pakalbėti.
Apie gyvūnų globos namus laikas nuo laiko vis geros žinios, o kaip su žmonių poreikiais? Daugiau tik apie privačius globos namus galima išgirsti, bet apie vadinamuosius valdiškus tai tik tiek, kad eilės didelės ir tenka laukti, kol kas nors numirs. Nereikia stebėtis, kad ne vienas senolis geriau renkasi apleistą sandėliuką ar koridoriaus kampą negu laukia numirėlio lovos. Taigi, jeigu nemokama deramai pasirūpinti žmonėmis, tai tiek ir tos atjautos.
Lietuviška minklė gudriai klausia: „Ką žmogus veikia kiekvieną minutę?“ Atsakymas labai paprastas – sensta. O kai pranašaujama, kad pensininkų tuoj tuoj bus daugiau negu jaunimo, gal verta išgirsti vieno linksmo aštuoniasdešimtmečio žodžius: „Niekur nedingsim, teks ir valdžią imti į savo rankas.“