Nors toli nuo fronto, Červonogradas gyvena karo ritmu
Specialiai iš Červonogrado Vakarų Ukrainoje
Man pasisekė: Červonogrado rajono meras Andriy Zalivsky leido stebėti rajono tarybos posėdį. Paprastai šiuo metu, kai šalyje galioja ypatingoji karo padėtis, į tokius pasitarimus užsieniečiai neįleidžiami.
Į Červonogradą atvykau norėdamas parašyti, kokiomis nuotaikomis gyvena šis Lenkijos pasienyje esantis angliakasių miestas, prieš tris mėnesius Lietuvoje pasirašęs partnerystėssutartį su Marijampole. Tarybos posėdis prasidėjo nuo Dobriačyno kaimelio atstovės klausimo: „Rugsėjo pirmoji, o mes vis dar nežinome, kokiu būdu mūsų vaikai bus vežami į mokyklą.“
Paaiškėjo, kad prieš kelis mėnesius du švietimo skyriui priklausiusius autobusus, skirtus moksleiviams pavėžėti, savo žinion perėmė kariuomenė. Jai autobusai buvo skubiai reikalingi gabenti karius į frontą, o galiojant nepaprastajai padėčiai, kariuomenė turi teisę savo reikmėms perimti mašinas ar kitą techniką iš įmonių ar privačių asmenų.
„Iš biudžetinės įstaigos perimti automobilį yra lengviau negu iš privačios firmos, nes nereikia atlyginti žalos, todėl tiek per 2014 metų karą Donbase, tiek dabar mes pirmi praradome dalį transporto“, – paaiškino švietimo skyriaus vedėjas. Mero A. Zalivsky pažadas Dobriačyno atstovei, kad autobusų parko mašina prailgins savo rytinį ir popietinį maršrutą taip, kad pasiektų jų kaimelį, moterį ne visai tenkino.
Pastaroji priminė, kad rytą yra didelė keleivių spūstis, ir visi vaikai gali netilpti į keleivinį autobusą. Merui pažadėjus susitarti, kad į Dobriačynus būtų siunčiamas didesnis autobusas, po to daugiausia buvo diskutuojama apie kitų metų biudžeto problemas.
Sesijos dalyvius neramino informacija, kad šalies valdžia planuoja mokesčių, kurie yra išskaičiuojami iš kariškių algų, nebepalikti savivaldybėms, o perimti pati, kad turėtų daugiau lėšų karo reikmėms. Červonogradui tai reikštų didelį finansų sumažėjimą, mat šiame pasienio rajone telkiasi daug kariškių.
Be to, Rusijai užpuolus Ukrainą, vyriausybė keleriopai pakėlė algas kariškiams, tad nuo jų išskaičiuojami mokesčiai tiek šiemet, tiek kitąmet turėjo sudaryti didžiausią įplaukų dalį miesto kasoje. Iki tol biudžetui daugiausia – trečdalį – įplaukų duodavo angliakasyba.
Lietuvoje daug kas girdėjo apie anglimi garsų Donbaso regioną, esantį Rytų Ukrainoje, tačiau mažai kas žino, kad Vakarų Ukrainoje egzistuoja taip vadinamas Lvovo-Volynės anglies baseinas. Jo anglis mažiau kokybiška negu Donbase, jos klodai gerokai mažesni, o kai kuriose kasyklose anglis jau išsibaigė.
Pirmos šachtos čia buvo pradėtos steigti prieš 70 metų, vienu metu jų buvo net 20. Iš šiuo metu veikiančių 11 kasyklų 7 yra Červonogrado rajone, 6 jų – šio miesto teritorijoje.
Nors šiuo metu dėl Europos Sąjungą (ES) ištikusios energetinės krizės anglies paklausa ir kainos pakilo, tačiau Ukrainos valdžia nekeičia plano pamažu uždaryti Lvovo-Volynės baseino kasyklas. Tai skatina ne tik didėjantys šių kasyklų nuostoliai, bet ir ES raginimai riboti akmens anglies naudojimą dėl gamtai daromos taršos.
Nuo to, ar uždarius kasyklas pavyks suaktyvinti verslą kitose pramonės šakose, priklausys Červonogrado ateitis. Miestas arba taps patrauklus turistams ir gyventojams, arba iš jo bus bėgama dėl darbo ir perspektyvų trūkumo.
Dėl mažėjančio gimstamumo ir emigracijos Červonograde per pastaruosius tris dešimtmečius gyventojų sumažėjo nuo 81 iki 65 tūkst. Kasyklose oficialiai dirba 6,5 tūkst. darbuotojų, arba dešimtadalis miesto gyventojų.
Iš tiesų, šachtos suteikia darbą penktadaliui ar net ketvirtadaliui gyventojų, mat kitus asmenis įdarbina kasyklas aptarnaujančios transporto, logistikos, remonto, informacinės ir daugybė kitų įmonių. Mieste pakalbinus praeivius teko įsitikinti, kad beveik kiekvieno asmens šeimos ar giminaičių pragyvenimas yra susijęs su šachtomis.
Praeiviai teigė, kad kasyklose giminaičiai uždirba 400–700 eurų. Tai esą vienas geriausių atlygių mieste, tačiau žmonės skundėsi, kad angliakasiams algos vėluoja po kelis mėnesius. Meras A. Zalivsky pripažino, kad tai tiesa, bet pareiškė, kad miestas dėl to negali daryti įtakos, nes pinigus vėluoja pervesti centrinė valdžia.
Meras priminė ir tai, kad angliakasyba daugybę metų valstybei yra nuostolinga, tačiau Kijevas ją dotuoja, nes, staiga uždarius kasyklas, tūkstančiai žmonių liktų be darbo, kiltų socialinių neramumų grėsmė.
Į sesiją susirinkusius černigoviečius neramino ir informacija apie didėjančias išlaidas, susijusias su pabėgėlių išlaikymu, sužeistų karių ir pabėgėlių gydymu, mat Kijevas papildomų lėšų tam neskyrė. Į miestą atvyko 14 tūkst. pabėgėlių, iš kurių 6 tūkst. čia ir pasiliko. Dauguma jų apsistojo pas giminaičius, bičiulius, dalis patys gavo nuomotis būstą. Miestas iš savo lėšų atvykėliams priimti suremontavo 14 bendrabučių, kuriuose pabėgėliams nereikia mokėti už komunalinius patarnavimus, jiems verdami nemokami pietūs.
Mero A. Zalivsky teigimu, prasidėjus karui, kilo didžiulė panika ir černigoviečiai masiškai spruko į Lenkiją. Vėliau maždaug du trečdaliai jų sugrįžo, bet vasarą esą prasidėjo antras emigracijos etapas. Dabar černigoviečiai pradėjo emigruoti į tolimesnius kraštus – Kanadą, JAV, iš kur greičiausia nebegrįš.
Meras apgailestavo, kad per karą savo įmones uždarė dalis verslininkų, emigravę į užsienį ar taip padarę dėl kitų priežasčių. Dėl to mieste sumažėjo darbo vietų, o atvykę pabėgėliai jų kaip tik ir pageidauja.
Tai, kad Černigove pragyvenimas tapo sunkesnis, paliudijo ir populiaraus, netoli merijos esančio ukrainietiško restorano „Barščiai“ padavėja Oksana Butko, pareiškusi, jog lankytojų restorane yra sumažėję per pusę.
„Gyvenimas pasienyje turi savus pliusus ir minusus, pabuvus svetur ukrainiečių akiratis prasiplečia ir jie nori panašių permainų pas save. Iš kitos pusės – žmonės pradeda prašyti nerealiai didelių algų, o negavę jų meta darbą tėvynėje ir išvyksta į Lenkiją, nors Ukraina sumokėjo už jų mokslus ir specialybės įsigijimą“, – sakėmeras.
A.Zalivsky savo kabinete laiko dviejų metrų aukščio sidabro spalvos kasetinę bombą, kurią maskoliai paleido į vieną Ukrainos kaimą Donbase. Meras ją parsivežė iš fronto prieigų ir specialiai pasidėjo savo kabinete, kad dėl smulkių problemų atėję lankytojai prisimintų, jog šalis išgyvena karą ir kariuomenės, pabėgėlių rūpesčiai yra pirmoje vietoje.
„Nors esame toli nuo fronto, mūsų rajone įrengtos karinės bazės atlieka svarbų vaidmenį bendroje karo strategijoje, o beveik septyniasdešimt miestiečių jau paaukojo savo gyvybę kovoje su priešu. Mūsų nuotaikos gerėja, nes armija perėjo į puolimą, atsiimam savo žemes. Pamatėme, kad istoriniai draugai, tokie, kaip Lietuva ir Lenkija, nepaliko mūsų bėdoje ir kartu su didžiosiomis valstybėmis teikia didelę karinę ir humanitarinę paramą, dėl kurios atsiimsime visas savo žemes ir tuo pačiu apsaugosime kitas kaimynines šalis nuo maskolių įsiveržimo“, – pareiškė A. Zalivsky.
Ryšius su Marijampole Červonogradas užmezgė pernai, tačiau partnerystės sutartį pasirašė prasidėjus karui, gegužės pabaigoje. „Be Marijampolės, esame pasirašę partnerystės sutartis dar su trimis Lenkijos miestais, tačiau, kilus karui, Marijampolė pirmoji atskubėjo į pagalbą, atsiuntė pilną krovininę mašiną reikalingų daiktų, kurie, kaip spėjame, kainavo 150–170 tūkstančių eurų“, – teigė meras.
Mero pavaduotoją ryšiams su užsieniu Viktorą Prytulko Marijampolėje ir visoje Lietuvoje nustebino tai, kad čia yra kur kas daugiau negu Lenkijoje Ukrainą palaikančių plakatų, stendų. Pavaduotojui įspūdį paliko ir geresni negu Červonograde keliai, labiau sutvarkytas Marijampolės miesto parkas, didesnis turizmo sektoriaus išvystymas ir nepalyginamai didesnė švara. „Mums daug kur reikia vytis lietuvius, tai ir planavom daryti, bet maskoliai viską sujaukė: po karo reikės daug ką atstatyti ar pradėti iš naujo, viliamės, kad Lietuva irgi pagelbės tai padaryti“, – vylėsi pavaduotojas.
V. Prytulko išsidavė, kad vienas pirmaeilių uždavinių būtų suremontuoti kelius. Kijevas ragina Červonogrado regione, uždarius kasyklas, vystyti turizmą, mat čia yra daug Lenkijai ir Lietuvai svarbių istorinių objektų.
Šio rajono žemės daug šimtmečių priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir Dviejų Tautų Respublikai. Paties Červonogrado istorija nėra labai ilga, tačiau rajone yra keletas gyvenviečių, kurios tikrai galėtų pritraukti turistus.
Kaip Červonogradas miestas egzistuoja tik 71-erius metus, kai buvo pervadintas istorinis Kristinopolio miestas, nutarus jame steigti kasyklas. Kristinopolį 1692 metais įkūrė Lenkijos didikas Feliksas Potockis, taip gyvenvietę pavadinęs savo žmonos Kristinos garbei.
Potockių rūmai šiuo metu yra apirę po gaisro, laukia remonto, tačiau turistus žavi didiko anūko prieš 250 metų įkurtas didingas vasilijonų vienuolynas. Ateityje turistų meka galėtų tapti nedidelis Belzo miestelis – vienas seniausių Ukrainoje ir senesnis už daugelį Lietuvos miestų.
Kelis šimtmečius šis karališkasis miestas, kuriam buvo suteiktos Magdeburgo teisės, buvo Belzo kunigaikštystės sostinė ir vienas įtakingiausių Galicijos miestų, kuriame maždaug gyveno ir klestėjo po lygiai ukrainiečių, lenkų ir žydų, jame buvo 16 bažnyčių ir vienuolynų, o 1388 metais karalius Jogaila Belzą padovanojo savo sesers Aleksandros vyrui kunigaikščiui Zemovitui IV. Vėliau Belzo įtaka mažėjo, o dabar dauguma jo istorinių pastatų yra apirę ir laukia investuotojų. Jais tiek Belze, tiek Červonograde yra kviečiami tapti ir lietuviai verslininkai. 1990 metais Červonogradas išgarsėjo tuo, kad tapo pirmu miestu Sovietų Sąjungoje, kuriame buvo nugriautas paminklas Vladimirui Leninui: tai įvyko 1990 m. rugpjūčio 1 dieną, arba 5 dienomis anksčiau, negu Kaune Lietuvoje. Vietoje paminklo Červonograde buvo pastatytas kryžius, kuris liudija SSSR subyrėjimą ir Ukrainos išsivadavimą.
Eldoradas BUTRIMAS
Autoriaus nuotr.