Optimizmas ir rūpinimasis savimi – tikrasis senjorų turtas

Trečiojo amžiaus universitete (TAU) mokslo metus baigę Klaipėdos rajono gyventojai neseniai turėjo progą pasitikrinti – jie guvūs senjorai ar niurgzliai pensininkai? Tokį klausimą uždavė žurnalistė, švietimo ir verslo konsultantė, lektorė Lidija Laurinčiukienė. Pozityvaus mąstymo užtaisą skleidžiančios lektorės pasiklausyti vertėtų kiekvienam, kuris savo kasdienybę mato tik pilkomis spalvomis. Juokaudama Lidija pateikė asmeninį pavyzdį: optimizmu viską galima ištverti – net tris dešimtmečius trunkančią bendrą buitį su uošviene.

Ar mes tikrai nelaimingi?

Paskaitas Lietuvos bei užsienio universitetuose skaitanti L. Laurinčiukienė visada pritraukia pilnas auditorijas klausytojų. Išskirtinai vaizdingai valdydama žodį lektorė salėje gebėtų prikelti mirštantį. Ir kai jo gyvenimo trukmė viršytų profesorių skaičiavimus, beliktų patvirtinti pagrindinę lektorės mintį – „jei su galva viskas gerai, gyvensi“. Šį patarimą L. Laurinčiukienė ypač taiko vėžiu sergantiesiems. Anot jos, pozityvios mintys yra geriausias ginklas, mat, mokslininkų duomenimis, nuo negatyvių minčių mūsų kancerogeninės medžiagos gaminasi 80 proc. greičiau. Visgi optimizmas nėra įgimta savybė, taigi ją reikėtų ugdyti strategiškai.

Lidija viliasi, kad Pasauliniame laimės indekse Lietuva kada nors pakils į 20, o gal ir 10 vietą. Mat dabar lietuviai sukasi apie vidurį – yra 70 vietoje iš 156.

„Laimingiausi žmonės gyvena Danijoje. Ar jie turtingesni? Priešingai. Jie negali savo vidurinę baigusių vaikų pastatyti ant kojų, kaip pastatome mes. Jie nenuperka nei mašinų, nei butų. Net paskolą studijoms studentas imasi pats. Taip, jūs man pasakysite, kad ten socialinė sistema geresnė. Nieko panašaus. Mokesčiai irgi dideli, tačiau danų galvose kažkas yra kitaip“, – pastebi paskaitas Danijoje skaitanti Lidija.

Turtas – rūpinimasis savimi

„Trečiojo amžiaus universitetuose paskaitas skaitau seniai, tačiau ypač žaviuosi Marijampolės senjorais. Ten kažkokie visi „kreiziniai“ (angl. crazy – išprotėjęs). Jų net 800 ir jie keliauja po pasaulį. Kai išgirdau, kad dabar ruošiasi į Tailandą, vos nenugriuvau iš balto pavydo. Klausiu: „Už kokius pinigus, ponai senjorai?“ Jie man atsakė paprastai: „Mūsų vaikai anksčiau dovanodavo nereikalingus niekniekius, arba mes patys atiduodavome pinigus anūkams prašvilpti, dabar juos dedame į kelionių skrynelę. Pirmiausia suvokėme, kad remiame save, o ne savo anūkus. Antra, tada atsiranda ir rėmėjų, kurie remia mokančius save paremti“, – pozityviu senjorų mąstymu džiaugiasi lektorė.

Anot jos, netiesa, kad lietuviai senjorai neturi pinigų. „Turi. Tik ką su jais daro? Užsienyje diedukai ir babytės sėdi prie jūros, o lietuviai vaikšto pas notarus. Vietoje to, kad pailsėtų, bylinėjasi dėl kokio žemės sklypelio. Gėda, kad ne ten gyvenime dėliojame akcentus“, – pastebi lektorė.

Turtas mūsų nedaro laimingų. Ir čia L. Laurinčiukienė pateikia asmeninį pavyzdį. „Kartą atėjusi draugė sudejavo, kad teturiu 5 langus. Ji turinti nuvalyti 42: 20 savo name, 15 uošvio paliktame name ir dar kelis sodyboje. Taigi, vis valo ir valo. Pasiūliau pusę langų parduoti ir važinėti po pasaulį. Tačiau ji negalinti, nes nuvertės turtas, o gal dar bankai pinigus praris. Su tokia filosofija ir telieka langus valyti. O aš važinėju po pasaulį su savo penkiais langais. Pasirinkimas visada yra“, – šypsosi lektorė.

„Lietuviai turime dvejopą mąstymą. Didelė dalis mūsų vaikšto tuneliu „namai–darbas–vaistinė“. Dar per didžiąsias šventes nueiname į bažnyčią, ir visas mūsų pasivaikščiojimas tampa kaip akidangčiais akis užsidengusių arklių Prahos aikštėje. Liūdna darosi, nes žmogus bėga ir vis tiek aiškina, kad neturi laiko. Sustok, žmogau mielas, suspėsi! 82 metų giminaitei pernai pasiūliau važiuoti į Rundalę apžiūrėti pilių. Ji atsakė negalinti, mat dar neužmarinavo paprikų. Vyras miręs prieš 15 metų, vaikai Amerikoje, tai kam tau tos paprikos, paklausiau. Atsakė, jog rūsiui. Kai pasiūliau išeiti iš savo tunelio ir nueiti į TAU, atsakė, jog ten tik kvailiai eina, nes protingi gi marinuoja paprikas, kurių niekam nereikia. Mane siutina, kai per televiziją rodo senjorus ir specialų įrengimą ant jų stuburų, kad pasigydę jie vėl eitų į lysvę. Klausykit, gal jūs jau išarėt savo gyvenimo lysves? Gal galima iš savo tunelio su atsuktais nagais į pomidorą, agurką ar svogūną išlįsti? Jų pilnos parduotuvės! O jeigu jūs norite pasakyti, kad užsiauginate ekologiškesnį, tai mano draugai chemikai siūlė ištirti maniškį dirvožemį su natūraliu mėšlu. Ten nitratų rastų dar daugiau, negu įsivaizduoju. Taigi, nesirkit iliuzijomis. Yra kitas kelias, kuris lietuviškai vadinasi „ėjimas žirgu“, bet rusiškai skamba vaizdžiau – „hod kaniom“. Ant šachmatų lentos tu gali peršokti figūrą ir atsistoti netikėtai netiesia linija. Ne toje vietoje, kur kas nors tikisi. Štai jums pozityvaus mąstymo du būdai: galima vaikščioti tuneliais iki gyvenimo galo ir galima šokinėti „hod kaniom“. Rinktis jums“, – užkrečiamai siūlo L. Laurinčiukienė.

Lektorės Lidijos Laurinčiukienės Vakaro penkiapirštė

• Užlenkiu mažąjį pirštą. Tai mano mintys. Prisimenu, ką nauja šiandien sužinojau, ko išmokau, ką sugalvojau, ką išgirdau iš kitų, kas man bus naudinga, kur suklydau, kokias išvadas iš savo ar kitų klaidų padariau. Įvardiju tris įdomias ir praktiškas sau naujas idėjas (mažiau negalima).
• Užlenkiu bevardį pirštą. Tai mano artimieji žmonės. Ką jiems šiandien padariau, nupirkau, paskambinau, aplankiau, padėjau? Jei nesuspėjau, suskumbu.
• Užlenkiu didįjį pirštą. Tai mano sielos būsena. Prisimenu, kokia šiandien buvo mano nuotaika, ar buvo džiaugsmo, entuziazmo, ar buvo nusiminimo, nusivylimų? Kas lėmė? Ką vertėtų daryti taip pat ar kitaip?
• Užlenkiu rodomąjį pirštą. Tai mano tarnystės pirštas. Kokias paslaugas šiandien ir kam padariau? Kuo buvau naudingas?
• Užlenkiu nykštį. Tai mano fizinis būvis. Įvertinu savo fizinę savijautą, įvardiju sau, ką padariau, kad kūnas būtų puikios formos.