Pakilti iki dangaus
Aš atėjau iš Kuršių žemės,
aš atėjau iš jos laukų.
Kur aušros tykios, naktys ramios,
kur prie ugnies visiems jauku.
Aš atėjau iš ežerynų,
iš pilko kelio ir žolės,
rasos lašelio sidabrinio,
iš Žalgirio taiklios strėlės.
Iš Mažvydo rašytų žodžių,
iš paukščių tako virš galvos.
Namie austų šiurkščių
paklodžių.
Iš mėlynos akių spalvos.
Iš dalgio balso, jūros putos,
iš šermenų graudžios giesmės.
Iš dobilėlio ir iš rūtos,
Ir sunkių darbų prasmės.
(S. Žlibinas)
Šiuo metu, kai skaitote šį tekstą, 36 tūkstančiai šokėjų, dainininkų ir muzikantų iš visos Lietuvos ir pasaulio rengia didžiausią Šimtmečio šventę mums visiems. Ketveri metai laukimo ir mažiausiai vieneri metai juodo darbo repeticijose, koncertuose, peržiūrose. Rūbų matavimai, apgyvendinimo, transporto, maitinimo derinimai ir visos šventės koordinavimo darbai. Ir štai pagaliau! Liepos 1 d. lėktuvai su mūsų susijaudinusiais tautiečiais iš kitų kontinentų jau leidosi į sostinės oro uostą, o iš visos šalies suvažiavę geltonieji autobusiukai užplūdo sostinės gatves. Vilniaus mokyklos šią įsimintiną savaitę nakvydina šventės dalyvius, o nors ir vargani stadionai, bet gaudžia repeticijomis. Prasideda, jau prasideda ilgai laukta ir svarbiausia mūsų visų šventė, pasipuošusi Tautiškos giesmės eilute – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmečio Dainų šventė „Vardan tos…“.
Du mėnesiai neregėtos kaitros pripratino mus prie nuolatinės saulės ir šilumos, bet šventės pradžia pažymėta nacionaliniu oru – lietumi. Nieko tokio. Galbūt po daugelio metų žiūrėdami didingos šventės vaizdo įrašus pajausime būtent šių dienų natūralumą ir lietuviškumą. Tokie įrašai yra mūsų prisiminimas, mūsų dainuojančios tautos vaizdinė atmintis. Kartu su vaizdu ateina ir emocija. Retkarčiais, kai rankos nusvyra ir trūksta įkvėpimo, įsijungiu 2014 m. Dainų šventės įrašą, kuriame choras kartu su Gyčiu Paškevičiumi atlieka kūrinį „Mano kraštas“. Šioje dainoje yra kertinė frazė, kuri mane veda į priekį kasdienybėje: „Vien tik ji yra prasmė tikroji“. Tai buvo (kol kas) paskutinioji Dainų šventė, kurios dalyvio kortelę tebesaugau iki šiol. Keliose šventėse šokau kartu su Gargždų muzikos mokykla, o vėliau – su šokių ir dainų ansambliu „Minija“. Nuostabus, nepakartojamas jausmas kartu su daugiatūkstantiniu šokėjų būriu šokti taip, kad, atrodo, tuoj pakilsi iki dangaus…
Turbūt nerastume žmogaus Lietuvoje, kuris pats arba savo aplinkoje neturėtų artimo žmogaus, dalyvavusio didžioje tautos šventėje. Nesvarbu, ar tik šiais metais sušoksi pirmąkart Liepkalnio stadione, ar šokai prieš 50 metų Žalgirio stadione. Visi esame Dainų šventės alumnai ir tai nešiojamės savo širdyje, o susitikęs kitą alumną iškart jauti artumą, nes esi gi kartu dainavęs Vingio parke Maironio „Lietuva brangi“ ir J. Marcinkevičiaus „Lietuva“.
Šioje vietoje norėčiau sustoti ir pasakyti žodį visiems tiems, kurie vadina Dainų šventę sovietiniu reliktu. Neatsitiktinai savo tekstą pradėjau S. Žlibino eilėmis, kurios parašytos ir sudainuotos dar sovietmečiu – tai yra unikalu. Net neįsivaizduoju, kaip galima šią šventę taip vadinti, kai jos ištakos siekia Nepriklausomos Lietuvos laikus, kai skamba liaudies dainos, kurios nepavaldžios nei laikui, nei rėžimui, kai užaugo ne vienas tūkstantis jau šios Nepriklausomybės kartos Dainų šventės alumnų ir kurie iš visų jėgų šį penktadienį Vingio parke dainuos (pasigirsiu, jog mano kaimyno) Andriaus Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona“.
Dainų šventės dalyviai visi iki vieno nusipelno nuoširdaus ačiū. Šiomis dienomis sostinėje pliaupiant lietui, esant vos 12 laipsnių šilumos, jie repetuoja, šoka, dainuoja ir muzikuoja. Tarp 36 000 – ir mano gimtojo rajono 550 saviveiklininkų ir jų entuziastingų vadovų. Žinau, kad oras jiems ne kliūtis, nes jų širdys plaka vienu ritmu. Jie kartu su visa tauta. Kai šventės dalyviai sugrįš namo, namiškiai, nevarykit jų iškart prie vasaros darbų, leiskit jiems pailsėti. O ir jūs patys Karaliaus Mindaugo karūnavino dieną, liepos 6-ąją, pamirškit sodus ir daržus – jie niekur nedings. Pasidarykite sau Šimtmečio šventę! Sėskit į automobilį, traukinį ar autobusą, pasiimkit savo šeimą, giminaitį ar draugą ir atvykite į Vingio parką, kur visi kartu parodysime, kokia vienybė glūdi mumyse, o 21 val. Lietuvos laiku visame pasaulyje sugiedosime „Tautišką giesmę“. Kartą buvęs Dainų šventėje – širdyje su ja visados!
Man lig šiolei koktu, kad buvo žadėta, tačiau nė viena mūsų Vyriausybė nepastatė Nacionalinio stadiono nei Tūkstantmečio dainų šventei, nei Šimtmečio dainų šventei. Viliuosi ir tikiuosi, kad 2024 m., kai Dainų šventė minės savo šimtmetį, mes visgi jį turėsime.
Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto magistrantas
