„Pastebėtos knygos“: Eglės Frank „Mirę irgi šoka“ recenzija

Pirmoji Eglės Frank knyga – neeilinis debiutas, įvertintas „Metų knygos“ nominacija knygų suaugusiesiems kategorijoje. Nuo 2005 m. vykstantys „Metų knygos rinkimai“ siekia atkreipti dėmesį į meniškai vertingą, kokybišką literatūrą, ir nors „Mirę irgi šoka“ laurų nenuskynė (jie atiteko Akvilinos Cicėnaitės romanui „Anglų kalbos žodynas“), vietą po šiuolaikinės lietuvių literatūros saule išsikovojo.

Knygos „rūbas“ – priekinis ir galinis viršeliai, atvartai – kaip reta iškalbingas. Juodas į skaitytoją grįžtelėjusios moters siluetas, apvytas geltonų į žaltį išvirstančių plaukų. Autorės ir knygos vardai nuosekliai atkartojami spalvomis – geltona (autorės) ir juoda (knygos). Spėji, kad teks akis į akį susidurti su mirties akivaizdoje šokančia personaže, sugundyta autorės ir pagaulia kalba išviliota iš tamsių pasąmonės gelmių. Ievos gundymas Edeno sode, į kurį nurodo ant viršelio atsidūrusi vizuali biblinė aliuzija, tampa kūrybos, rašymo provaizdžiu. Neatsitiktinai, skaitant tekstą, ryškėja iš šventumo ir nuodėmės antagonizmo austas jo pamušalas.

Atvartuose pateiktose, knygą įrėminančiose novelių citatose drąsa būti savimi, pasipriešinimas miniai, viena vertus, susiejami su Kristaus gyvenimu ir kančia („Gauja yra minia, o minia visada yra blogis: kažkada pasiuntusi myriop nekaltą“, p. 141), kita vertus, su erosu – uždrausto vaisiaus ragavimu („Jos troleibusų parko madona – dailiais, nuožulniais, tarsi renesansinių madonų, pečiais, kuriuos taip mėgdavo bučiuoti“, p. 41). Autorės, apkabintos nežinia (nematyti) kieno moteriškų rankų, nuotrauka, pateikta galiniame viršelyje, iliustruoja veikiau knygos personažę – „moterį su daugybe veidų“, „kitos moters meilužę“, „keistuolę“, – nei pačią trumpu biografiniu eskizu pristatomą autorę, „turinčią tris vaikus ir tris kates“. Riba tarp fikcijos ir realybės nyksta – su personažėmis flirtuojanti, savo tapatybe žaidžianti autorė nuteikia aiškios struktūros noveles pamatyti autofikcijos šviesoje, knygos veikėjas palaikant, mažų mažiausiai, iš pasąmonės išnirusiomis autobiografinio „aš“ antrininkėmis.

Neretai susidvejina ir pačios personažės, žvelgiančios į save it į ką svetimą veidrodyje ar kokiame kitame atspindinčiame paviršiuje: „Atsistojusi pasuko juodai dažyto įėjimo link, akylai stebėdama, kaip pasielgs veidrodyje esančioji, tarsi iki paskutinės sekundės tikėdamasi, kad toji taip ir liks sėdėti akacijos pavėsy“ („Kasa“, p. 22). Dažnai tai tampa ištrūkimu į kitą, išvirkščią realybę, kur mergaitė bučiuoja mergaitę ir kur kartais, akims užkliuvus už skilusios šukės, jos simboliškai giljotinuojamos (p. 23).

Lesbietiška meilė – viena ryškiausių knygos temų, nagrinėjama iš įvairių perspektyvų – ilgalaikiai santykiai, neįpareigojantys susitikinėjimai, vienos nakties nuotykiai, netradicinės orientacijos nuojautos, vaikiški eksperimentai. Viena vertus, lesbietiškumas rodomas kaip kažkas uždrausto, pavojingo ir kartu nenumaldomai viliojančio, antra vertus – kaip kažkas įprasto ir kasdieniško – čia pat už sienos egzistuojanti buitis ir būtis arba hetero- tikrovės pamušalas: „Ta moteris buvo panaši į namų šeimininkes iš skalbimo miltelių reklamų – smulkutė taisyklingų bruožų blondinė. Jos veidas buvo taip arti, kad Erika galėjo įžiūrėti raukšleles aplink nedidelę burną ir akis. Aš tiesiog pabėgau nuo vyro ir vaikų, – pasakė […]“ („Kasa“, p. 21–22). Knygoje yra ir daugiau temų, kurios galėtų būti pavadintos nestandartinėmis – mazochizmas („ji su pasitenkinimu pajuto, kaip smeigtukai, slysdami drėgna gleivine, susminga į liežuvį“, p. 23), masturbacija, incestas tarp neįgalaus brolio ir jį slaugančios sesers („Kai Artūras pagaliau nusiramino, uždėjau dar drėgną nuo jo syvų ranką ant suglebusios varpos. Jaučiau, kaip rantuota kapšelio oda nevalingai susitraukė po mano pirštų pagalvėlėmis“, p. 98). Tiesą sakant, persiritus į antrą knygos pusę apima įspūdis, kad veikėjų psichologinė gelmė yra išskirtinai tiesiogiai proporcinga jų nestereotipiškumui, ima trūkti kiek subtilesnio psichologinių motyvacijų, tam tikro elgesio paskatų pajautimo.

Nebanaliai gilinamasi į motinystės temą, tiesa, beveik išskirtinai į tamsiąsias jos puses, nemeilę. Gimdyvė suskeldėjusiais speneliais, mintijanti apie tos kitos, pagimdžiusios negyvus dvynius, laimę („Kasa“, p. 19), poreikis palikti vyrą ir vaikus ir „leisti bergmaniškai niūrius vakarus įsivaizduojamoje nespalvotoje realybėje“ (p. 20–21), posūnio kvapo pakęsti negalinti bergždžia moteris („Jaučio širdys“, p. 106), dygėjimasis sesers motinyste („Siuntinys“, p. 131), susikruvinti trokštanti nėščioji – „kraujas reikštų, kad [jai] nieko nereikės spręsti pačiai“ („Sniegas“, p. 94). Šokis mirties akivaizdoje atsiskleidžia kaip drąsa priešintis nusistovėjusioms normoms, nusikratant visuomenės primestų vaidmenų, pavojingai balansuojant ant bet kokių varžančių, bet ir saugančių saitų (ir saiko?) praradimo ribos.

„Mirę irgi šoka“ įtraukia ne tik temomis, bet ir pagaulia, gerai įvaldyta, vaizdinga kalba. Novelių scenos bėga prieš skaitytojo akis it kino kadrai. (Ne veltui knyga įtraukta į Lietuvos leidėjų asociacijos sudarytą 2022-ųjų metų Kinematografiškiausių knygų dešimtuką.) O jei prie kurio „kadro“ stabteli ilgėliau, pajunti, kad jis traukia it veidrodis, leidžiantis įžiūrėti ir įsisąmoninti iš pirmo žvilgsnio neakivaizdžias, neretai prisitaikėliškumo ir baimės nuneigtas savasties puses.

Aušra Kundrotaitė

Eglė Frank, „Mirę irgi šoka“. Vilnius: „Kitos knygos“, 2023, 142 p.

Recenzijų ciklas „Pastebėtos knygos“ yra Kultūros ministerijos „Skaitymo skatinimo 2022–2024 metų veiksmų plano“ dalis, įgyvendinama kartu su Lietuvos nacionaline biblioteka.

Naudotos knygos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių