Patriotizmas – koks jis šiandienos visuomenėje?
Skaitytoja
Patriotiškus būti mus ugdė jau mokykloje, deja, ne visi tam pasidavė. Dalis tuometinių mano bendraamžių taip ir liko patriotai tik širdyje, bet ne veiksmuose, pasirinkę išvažiuoti ir savo ateitį kurti svetimose šalyse. Bet būti tikru savo šalies piliečiu, o dar ir patriotu, tai jau pasiekimas!
Kiekvienas iš mūsų prisimename ir vis iš naujo išgyvename skaudžius mūsų šaliai ir jos piliečiams įvykius. Sausio 13-oji – ne išimtis. Tądien mus gynė stiprios dvasios žmonės, bebaimiai, stoję plikomis rankomis prieš tankus. Tarp jų buvo jaunų, net moksleivių. Tokio patriotizmo mes iš tiesų ir dabar ilgimės. Akivaizdžiai matome, kad šiuolaikinei visuomenei labiau rūpi komformizmas, veši egoizmas, negebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę.
Juk dabar patriotizmas gali būti suvokiamas kaip labai paprastas dalykas, sakykime, savanorystė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje, kūrybiškos iniciatyvos? Kodėl kai kurie jauni žmonės, jau augę laisvoje, demokratinėje šalyje, bijo net elementarių gyvenimo išbandymų, kartais pasirinkdami net nebūtį be prasmės? Kaltas auklėjimas šeimoje ar lavinimas mokykloje, naujųjų technologijų įtaka? Daugybė klausimų, į kuriuos sunku atsakyti ir atsakymą galbūt rastų tik patys tėvai, pedagogai, psichologai, galbūt net medikai. Bet visuomet turime prisiminti, kad jei mes gerbsime savo šalį, nespjausime ant jos (kaip tai daro dalis politikų, verslo lobistų, kuriems tik pelnai galvoje ar naudingo sau įstatymo prastūmimas), o savo pavyzdžiu mokysime ir jaunąją kartą, galbūt jiems net ir nereikės užduoti tokio klausimo – kas tas patriotizmas?
Ar pastebėjote, kaip kalba ukrainiečiai apie savo šalį? Jie ją laiko namais. Tikraisiais. Ir giria, ir kovoja, ir serga už ją labiau nei už bet ką kitą. O kiek tokių lietuvių, kurie gražiai atsilieps apie gimtinę? Galbūt ir pirštų suskaičiuoti užteks… Matyt, kol nėra rimto išbandymo, tol ir nepabudęs patriotiškumas. Bet būti patriotu yra ne vienas kelias. Būti patriotiškiems – tai ir sirgti už Lietuvos žmones, tai ir tikėti Lietuvos prezidentu ir kitomis valdžios institucijomis, tai ir tapti savo šalyje žymiu ir toliau ją garsinti. Galbūt vaikai patys moka pasirinkti, kaip būti tikraisiais piliečiais savo šalyje? Kartais pasiaukojimas kasdienybėje yra daugiau nei auka kare. Imkime pavyzdį iš paprastų Ukrainos žmonių, jie moka džiaugtis pergale ir tiki, kad vis tiek kažkada bus geriau.
Būti savo šalies piliečiu neužtenka tik turėti pasą ir pilietybę. Reikia sąžiningai mokėti mokesčius, kad valstybė galėtų klestėti! Ir savanoriškai remti tuos, kuriems reikia pagalbos. Aršiai grumtis išgirdus apie abejotinos vertės įstatymą! Dalyvauti rinkimuose ir taip atlikti pilietinę pareigą, o tada iš valdžios pareikalauti pažadų ataskaitos.
Šviesesnį rytojų, apie kurį visi svajojame, teks sukurti patiems. Galbūt tai kelias, kuriame daug akmenų, bet juo reikia eiti. Jei negalvosime apie savo šalį kaip apie savo namus, tai ir nebūsime tikraisiais patriotais.
