• 11 rugpjūčio, 2022
|

Pats laikas apmokestinti kapitalą

Kaip ir kiekvieną vėlyvą rudenį šalyje užvirė karštos diskusijos apie kitų metų šalies biudžetą. Yra jame ir gerų, ir blogų dalykų, tačiau norisi kalbėti iš esmės, nes išties į neviltį varo tas kasmetinis jau gerokai apdriskusios paklodės tampymas, kuris iki raudonumo išerzina beveik profesijų grupes.

Šiuo metu vos ne didžiausias dėmesys sutelktas į tai, kaip dar labiau apmokestinti tuos, kurie dirba legaliai ir uždirba apie vidutinį šalies atlyginimą. Mes sakome – palikite ramybėje šiuos žmones, nustokite erzinti juos su neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) mantra: tai jo didinimu, tai didinimo lėtinimu, tai vėl to lėtinimo greitinimu.

Mūsų žinutė paprasta ir aiški – Lietuvai yra būtini realūs progresiniai mokesčiai! Šimtatūkstantines ar net milijonines pajamas gaunantys žmonės (nepriklausomai nuo sektoriaus, kuriame veikia) privalo mokėti bent tokio dydžio gyventojų pajamų mokestį (GPM), kokį moka vidutines pajamas gaunantys darbuotojai. Ar gali savo valstybėje gerai jaustis žmonės žinodami, jog už savo varganas pajamas turi sumokėti 20 proc., o, pvz., 3,5 milijono eurų pajamų per metus gaunantis pilietis tesumoka vos 1–2 proc. GPM?

Ekonomisto Vaido Navicko skaičiavimais, jei 7 proc. dideles ir labai dideles pajamas gaunančių Lietuvos žmonių mokėtų nors tokius pajamų mokesčius kaip JAV, kasmet į biudžetą papildomai surinktume apie milijardą eurų (2017 m. duomenimis)! Todėl šiame kontekste labai sveikintina iniciatyva iš Prezidentūros apmokestinti dideles pajamas gaunančius gyventojus. Tai pirmasis svarus žingsnis gerovės valstybės link. Tiesa, pernai, svarstant mokesčių reformą, buvo gana toli pasistūmėta su panašia iniciatyva, tačiau paskutinę minutę Seime pritrūko politinės valios.

Bet žmonės nėra kvaili. Štai 2018 m. atliktoje apklausoje, kuri vyko 21 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančioje šalyje, paaiškėjo, jog 67 proc. lietuvių nori, kad valstybė labiau apmokestintų turtinguosius tam, kad padėtų vargšams. Dar iškalbingesnis rezultatas – 80 proc. lietuvių mano, kad valdžia neatspindi jų ir į juos panašių žmonių pažiūrų formuodama socialinę politiką.

Suprantama, kad dešimtmečius Lietuvos žmonėms laisvosios rinkos šventumą ir neliečiamumą skelbusį stambaus kapitalo išlaikomą institutą Prezidento „gerovės valstybės“ leitmotyvas labai erzina. Dar labiau erzina priemonės, kuriomis ketinama to siekti – didinant biudžeto perskirstymą ir mažinant pajamų nelygybę. Susierzinimas labai suprantamas, juk iškyla grėsmė tiek metų puoselėtoms puikioms sąlygoms išvengti padorių mokesčių stambioms pajamoms.

Šiokį tokį nokautą jau gavo vienas sektorius, kuriam buvo užkelta kartelė mokėti didesnį bazinį atlyginimą. Kalbu apie tolimųjų pervežimų sektorių, kuriame visi darbuotojai yra komandiruojami, o verslo turėtojai ilgą laiką mėgavosi išskirtinėmis sąlygomis mokėti vairuotojams vos didesnį nei minimali mėnesio alga atlyginimą, kitą dalį išmokant neapmokestinamais dienpinigiais, taigi, galima sakyti, „vokelyje“. Gerai, kad Vyriausybė atsilaikė prieš darbdavių šantažą ir komandiruojamų darbuotojų bazinis atlyginimas kitais metais pakils 28 proc. Nors tai tik šio sektoriaus visų problemų ledkalnio viršūnė.

Stambiam kapitalui atstovaujantys asmenys ir institutai (deja, dažnai atrodo, kad ir Finansų ministerija) mus gąsdina, kad mokesčių didinimas kapitalui neva atbaidys investicijas. Tačiau tyrimai ir apklausos rodo, jog investuotojai, ateinantys į Lietuvą, svarbiausiu pasirinkimo motyvu nurodo kvalifikuotą darbo jėgą.

Bet būtent kvalifikuotų specialistų mes ir netenkame kaip valstybė, nusprendusi tarnauti tik verslui. Tai ypač akivaizdu žinant, kad apie trečdalio Lietuvos žmonių įgūdžiai neatitinka darbo rinkos reikalavimų, 76 proc. mūsų suaugusių žmonių skaitmeniniai gebėjimai labai prasti, o mokymesi visą gyvenimą dalyvauja tik 6,6 proc. 24–64 m. šalies gyventojų.

Dar vienu baubu mus gąsdina – ekonomikos augimo lėtėjimu. Bet kai ekonomika auga sparčiau, didžioji dalis visuomenės kažkodėl nesijaučia geriau, nes patys savaime teigiami ekonominiai pokyčiai neturi didelės teigiamos įtakos socialinei gerovei bei materialinio nepritekliaus mažinimui. Juk Lietuvos verslininkai pagal šykštumą ES yra devinti nuo galo, laukti, kol jie atsikratys šitos ydos, gali tekti ilgai. Todėl ir reikalingas valstybės įsikišimas su socialiai atsakingais mokesčiais, kad pagaliau nustotume keikti savo šalį ir bėgti iš jos kaip iš skęstančio laivo, o įvairias nelaimes, tiek individualias, tiek masines (kaip dabar Alytuje), valstybė turėtų jėgų suvaldyti pati, be labdaros akcijų. Antraip, nacionalinio saugumo neužtikrins jokie amerikiečių tankai.

Inga RUGINIENĖ

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių