• 18 rugsėjo, 2021
|

Patyčios mokykloje ir skaitmeninėje erdvėje

Naujausiame Mykolo Romerio universiteto (MRU) tinklalaidės „Tėvų kanalas“ epizode – kokias formas patyčios įgauna šiandien, kokios jų priežastys ir kaip tinkamai tėvams reaguoti pastebėjus, kad iš vaiko tyčiojamasi. Įžvalgomis dalinasi šios temos ekspertė, vaikų linijos atstovė, psichologė ir savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Paauglystėje patyčios yra viena svarbiausių akimirkų ir gali labai paveikti paauglį, palikti itin didelius pėdsakus, tęstis visam gyvenimui, o paaugliai kartais užsidaro savyje neatskleisdami, kaip jaučiasi.

Psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė pabrėžia, kad patyčios patiriamos ne tik paauglystėje, bet ir vaikystėje. Jos labai stipriai veikia ir palieka didelius emocinius pėdsakus vaiko raidoje, o paauglystėje atsiranda tokia situacija, kai paaugliai nelabai nori, kad tėvai žinotų ar kištųsi į tam tikras situacijas. Jie kelia aukštus lūkesčius patys sau ir nori susitvarkyti su iššūkiais. Šiuo atveju pasitaiko, kai paauglys jau kurį laiką kenčia nuo patyčių, jaučiasi bendraamžių grupės atstumtas, bet apie tai niekam nepasakoja. Uždarumas ir nuolatinis sunkių jausmų laikymas savyje gali įtakoti kritines ir ribines patirtis. „Kadangi pati turiu patirties vaikų linijos kontekste, tai tikrai puikiai žinau, kad kartais paaugliai po keleto metų pirmą kartą papasakoja vaikų linijos konsultantams apie tai, kas vyksta tarp bendraamžių, ir nustemba, kad taip neturėtų vykti arba kad visai verta kreiptis į suaugusiuosius pagalbos, kai jauti, kad pats nesusidoroji“, – pasakoja J. S. Jasiulionė.

Elgesio apraiškų formos

Pašnekovė išskiria dvi dažniausias paauglių patiriamas elgesio apraiškos formas: socialinės ir žodinės patyčios. Žodinės patyčios – įvairūs trumpi komentarai, pravardės ar nemalonių žodžių vartojimas. Žodinės patyčios labai gerai pažįstamos ir tikriausiai kiekvienas yra susidūręs su tuo. Socialinės patyčios – tai įvairios apraiškos, kada net ir be žodžių paauglys labai aiškiai supranta jam kažkokią siunčiamą žinutę. Ši patyčių forma padažnėja būtent paauglystės amžiuje. J. S. Jasiulionė išskiria pavyzdį: paauglys įeina į klasę, garsiai pasisveikina, kažkas pakelia galvą, suprunkščia ir nuleidžia galvą daugiau nieko nesakydamas. Arba suprunkščia, susižvalgo su kitais bendraklasiais ir dar kokį nors ženklą parodo. Įvairūs tokie subtilūs momentai, kai paaugliai atstumiami, kai jiems rodomi gestai, kuomet grimasomis arba kažkokiais tarpusavio pasikalbėjimais neįtraukiamas vaikas jam girdint viską, jis apkalbamas, – tai ir yra vadinamosios socialinės patyčių apraiškos. Jas užčiuopti gali būti labai sunku ir dažniausiai vaikai ir paaugliai sako: „mes juk nieko blogo nepadarėm.“ Iš tiesų, regimai pamatyti netinkamą elgesį gali būti labai sudėtinga.

Patyčių priežastys

„Nėra vieno paprasto atsakymo, dėl ko vyksta patyčios arba nuo ko jos prasideda,“ – teigia J. S. Jasiulionė. Neretai paaugliai pastebi, jeigu kas nors iš bendraamžių turi silpną vietą ir jeigu nori kažkam „įkąsti“, kanda į tą silpną vietą. Ar „įkandimas“ į silpną vietą tęsis toliau, pasikartos ar įvyks tik vienąkart priklauso nuo vaiko, paauglio reakcijos. „Paprastai pastebima, kad patyčių taikiniais išsirenkami jautresni vaikai, dažnai nelinkę smurtu ar agresija atsakyti į netinkamą elgesį, nelinkę dominuoti, galbūt jie kartais jautriau reaguoja, verkia, susigūžia. Tad tikrai, išsirenkami jautresni, o agresija nukreipiama į juos. Jeigu norima parodyti galią, pasijusti stipresniam, labai lengva nusitaikyti į jautrų vaiką“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovė.

Kreipiesi pagalbos į suaugusius, o jos nesulauki

Itin svarbu vaikui suteikti kontrolės jausmą. „Pavyzdžiui, pradinukai, būtent draugų būryje, turi vienas kitam smagias tuo metu pravardes arba yra prisigalvoję kuo juokingesnių kreipinių, kurie suaugusiems gal net kartais rėžia ausį, bet tai yra jų žaidimas. Tačiau ateina momentas, kai ta pravardė, kuri prieš metus buvo smagi, dabar nebėra smagi. Ir kartais tikrai reikia suaugusiųjų pagalbos, kad draugai išgirstų vienas kitą. Tokia pagalba yra svarbi. Tai gali būti mokytojas, mama arba tėtis, jeigu elgesys vyksta draugų tarpe“, – atkreipia dėmesį psichologė. Kartais vaikai patiria nemalonų elgesį ne tik iš tų, su kuriais turi priešiškų santykių, bet net ir iš draugų. Todėl kartais tikrai reikia persvarstyti taisykles, bendravimo normas ir padėti nustatyti naujas, nes vaikai auga ir kažkada žaismingi pasakymai tampa nesmagūs. Kiekvienas turi teisę pasakyti: „man nemalonu.“

Ypatingai paauglystės metu yra didžiulė baimė prarasti draugą, tad kaip tuomet paauglį paruošti patį pasakyti draugui, kad tai, ką jis daro, nėra malonu?

„Labai svarbu mokyti galvoti, kaip atsakyti draugui pokalbio arba diskusijos metodu“, – atsižvelgia J. S. Jasiulionė. „Dažniausiai, kai vaikai klausia, ką man daryti, jie įpratę, kad suaugusieji labai greitai atranda kokį nors patarimą: nieko nedaryk, nereaguok, nesikišk, nueik į šoną, nekreipk dėmesio, pasakyk tą ir tą. Jeigu tai nėra vaiko žodžiai, jam gali būti labai sunku“. Pirmiausia reikia paklausti: „kaip tu įsivaizduoji, ką pasakytum?“ Arba: „kaip jūs bendraujat? Ar teko kada nors kalbėti panašiomis temomis?“ Kartais tam tikro amžiaus vaikai tikina, kad jie tiesiog kvailioja, žaidžia, kad toks jų bendravimo būdas ir nėra rimtų pokalbių, kurių metu išreiškiama, kad tam tikros pravardės galbūt nėra malonios. Vis dėlto, kai kurie vaikai mėgsta rimtai kalbėtis ir toks formatas tinka. Tada gal jie pasikvies draugą ir sakys: „žiūrėk, mes turim pravardes, bet aš norėčiau, kad mane kažkaip kitaip vadintum.“ Pašnekovė pabrėžia, kad labai svarbu paklausti vaiko, kaip jis jaučiasi, kas tiktų toje situacijoje ir galbūt sugalvoti keletą idėjų, kaip būtų galima išsireikšti vaikams nežinant ar nedrįstant prasitarti. Žinoma, yra paauglių, kurie paprasčiausiai nenori nieko sakyti draugui, jiems nemalonu, bet jie pasiryžę viską iškentėti. Būna situacijų, kai iki vaikui subręstant niekaip negali jo „priversti“ arba paskatinti. Jie atranda kitokį būdą išbūti. „Kalbant apie tam tikras tendencijas, kas vyksta tarp paauglių, tai kandus, truputėlį „aštrus“ tonas arba bendravimas tarp žeminimo ir pajuokavimo – tikrai kai kurių paauglių grupėse yra laikomas norma“, – teigia J. S. Jasiulionė.

Pašnekovė išskiria, kokius kelis dalykus labai svarbu stebėti. Pirmas dalykas – intencija. Suprasti, ar norima pašmaikštauti, pajuokauti, ar pažeminti, nuskriausti. Ne visose situacijose tą lengva pastebėti, bet kartais aiškiai matome, kad kito žmogaus intencija yra ne paskatinti, ne padrąsinti, ne draugystę megzti, bet sistemingai menkinti reputaciją ar sukelti kažką nemalonaus. Antras svarbus dalykas – reakcija. Jei matome, kad vaikas reaguoja gana ramiai, jis juokiasi, atsako analogišku tonu, o pašmaikštavimas nekelia emocinio skausmo, tai tikėtina, kad reaguoti ar kištis į situaciją nėra prasmės. Trečias svarbus dalykas – galios santykis. Ar tas, kurio elgesyje atsispindi ironija, sarkazmas, paauglių vadinamieji „teasinimai“ ir „prankai“, turi daugiau galios, negu tas, į kurį nukreiptas elgesys. Jeigu matosi, kad pirmesnis stipresnis ir turi palaikymo komandą, gali būti labai nemalonu ir tikėtina, kad reikia asmeniškai paties vaiko, kuris viską patiria, subtiliai paklausti: „kaip tu jautiesi toje situacijoje?“. Grupėje vaikas gali juoktis, sakyti, kad „mes taip juokaujame“, bet iš tikrųjų jis gali jaustis nuolat žeminamas, nes prieš jį susivienija grupelė, o jis – vienas.

Kitas „Tėvų kanalo“ laidas galite klausytis:

„Spotify“: https://open.spotify.com/show/7zrjYCPop22NpWHGvFcYD3?si=cJwLrHHQSx-2nSwuakDKFw&dl_branch=1

„YouTube“: https://www.youtube.com/watch?v=bVw-wYKKqAU&list=PLjGMn32FKzisyHhEj7R-4GpXTb2pIt0iC&index=8&ab_channel=MykolasRomerisUniversity

Vaidotas Norkus, Mykolo Romerio universitetas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių