Pavydas mus visus suvalgys!

Kai krepšinio rinktinė ar kokie plaukikai laimi medalį olimpinėse žaidynėse, mes visi džiaugiamės. Mes perkame atributiką norėdami susitapatinti su šiais sėkmingais mūsų piliečiais. Kai Meilutytė pradėjo stebinti pasaulį, mes pradėjome statyti baseinus. Džiaugiamės tautiečių pasiekimais ir pradedame tikėti, kad galime šį tą daugiau ir patys. Mes suprantame, kaip tiems atstovams reikalingas mūsų palaikymas.
Kuomet prabylame apie verslo pasiekimus, įsijungia pavydo jausmas, kartais net savotiška panieka.
Vyriausybė sėkmingus verslus taip pat linkusi ne skatinti, o bausti visokiausiais solidarumo mokesčiais. Pamirštama, kad valstybė plačiąja prasme yra visų verslų akcininkė ir gauna nustatytus dividendus per pelno mokestį. Kuo didesnis pelnas, tuo didesni dividendai valstybei. Turėtume tik džiaugtis, skatinti augimą ir dar paklausti: o kuo galėtume padėti, kad jums būtų augti lengviau? Galbūt sumažinti administracinę naštą, gal padaryti patogesnes viešųjų duomenų bazes ar pan. Bet apie tai net sapnuose nesapnavome. Pavydas sklinda tiek iš gyventojų, tiek iš politikų, kurie tam verslui sąlygas ir turėtų kurti.
Pavydas paremtas noru, kad kitam nesisektų, smukdymu. Ar tai kelias į klestinčią Lietuvą? Ar tai kelias į gerovės valstybę, kai visi vieni kitiems kaišioja pagalius į ratus? Visi suvokiame, kad ne, bet vis tiek taip elgiamės. Verslininkų bendruomenė stigmatizuojama taip, kad dalis atstovų patiria niekuo nepagrįstą gėdos jausmą dėl to, jog dirba versle. Pamirštama, kad tas verslas ir suneša liūto dalį biudžete, kad iš jo finansuojamos viešosios paslaugos, kuriamos darbo vietos, o galiausiai ir didinamas šalies žinomumas per prekinius ženklus.
Mes stebimės, kad jaunimas nėra pakankamai verslus, bet nėra patrauklu galvoti apie verslą, kai matome niekuo nepagrįstas baudas, kai biurokratiniai reikalavimai kasmet tik painesni, o mokestinė sistema yra viena nestabiliausių regione. Verslas negali kurti ilgalaikių investicijų ar planų, nes negali numatyti, kokie mokesčiai ar reikalavimai bus po kelerių metų. Prioritetas turi būti stabilumas. Tai net svarbiau už mokestinės bazės dydžius. Verslas negali augti be planavimo, be suvokimo, ar investicijos į plėtrą spės atsipirkti, ar ir vėl kam nors prieš rinkimus kils idėja nubausti verslą.
Ta baudimo tradicija gaji. Politikai demonizuoja verslą, tuomet rinkėjai jo nekenčia, o tuo tarpu tie patys politikai baudžia ir kraunasi politinius dividendus. Paradoksas, bet politikams nepatinka, kai verslui sekasi.
Tai naikina verslą, o tuo pačiu ir mūsų visų proveržį. Mes užgniaužiame potencialą, vietoje to, kad jį išnaudotume ir nukreiptume tinkama linkme. Progresyviausios pasaulio šalys, kuriose galime išvysti žinomiausius pasaulyje prekės ženklus, elgiasi priešingai. Ten matome stabilią mokesčių sistemą, stabilią politinę sistemą. Vertinama viskas, ir net jei mokesčių pakeitimas atneštų naudos, reikia vertinti – kiek? Jeigu tai padės surinkti papildomą milijoną į biudžetą, realiai, kaip valstybė, prarasime daugiau. Turi būti aiškiai pamatuota ir ženkli nauda taikant kaštų ir naudos analizę.
Galbūt geriau keisti sistemą radikaliau, bet rečiau, negu gyventi nuolatinėse reformose, kai viena Vyriausybė nebaigia reformos, o naujoji jau pradeda įgyvendinti naują. Nuolatinis gyvenimas nežinioje, neapibrėžtumas.
Mums visiems reikia sėkmingų verslininkų. Sėkmingas verslas kuria darbo vietas, kuria išradimus, padeda augti visiems. Sėkminga įmonė regione turi poreikį įvairioms paslaugoms: reklama, transportas, verslo konsultantai, biuro įrangos priežiūra, IT ir pan. Verslas turi poreikį paslaugoms. Kaip ir sėkmingi žmonės. Kuo daugiau jūsų pažįstamų tarpe bus sėkmingų bičiulių, tuo daugiau galimybių turite jūs. Kažkam reikės paslaugos, kurią galėsite pasiūlyti, kažkam reikės specialisto, kažkas tiesiog turės perkamosios galios ir leis savo pinigus miestelio kavinėse, parduotuvėse ir pan. Kokios jūsų perspektyvos, jei būsite apsupti nevykėlių, suprantate ir patys. Metas nustoti pavydėti ir išmokti džiaugtis svetima sėkme.
Valstybė turėtų raginti ir drąsinti kurti verslą, kurti palaikymo struktūras, kad pradedantis verslas, neturintis apyvartinių lėšų, gautų konsultacijas. Pakanka, kad užaugtų vos keletas sėkmingų bendrovių ir jos sukurs pridėtinės vertės daugiau, negu išleisime tam palaikymui. Dabartinė politika, kuomet verslas piešiamas kaip kažkoks nesąžiningas, godus, tik smukdo mūsų valstybę prarajon.
Ar norime pokyčių? Aš taip. Gerovės valstybė sunkiai įsivaizduojama, kol ji persmelkta pavydu.