• 30 rugsėjo, 2022
|

Performansai: gyvenimiški ir ne

Žodis „projektas“ susilaukė stipraus konkurento. Atgijo dar viena kalbinė (ne) naujiena – performansas. Jeigu dažną abejotiną darbelį, užmačią ar pasipinigavimą jau seniai imta vadinti projektu, tai kita sunkiai suvokiama meno raiška pristatoma kaip performansas. Žodynas aiškina, kad performansas – tai žiūrovų akivaizdoje atliekami trumpalaikiai teatrališki veiksmai. Pavyzdžiui, prie Rusijos ambasados Vilniuje per raudonai nudažytą tvenkinio vandenį plaukė Rūta Meilutytė – performansas, vaivorykštės spalvomis išgražinta perėja Vilniuje – performansas, pomidorais panoro būti apmėtoma (ir buvo) skandalingai pagarsėjusi dizainerė Agnė Jagelavičiūtė – irgi performansas ir t. t. Įdomiausia čia, be abejo, atlikėjo ištvermė ir kitų žmonių, žiūrovų, reakcija, vertinimas.
Žinoma, jeigu pasiknaisiotumėme praeityje, tai nėra kažkas absoliučiai nauja, nes dar sovietinėje vaikystėje ne vienas yra panašių dalykų išmėginęs, pats buvęs ir dalyvis, ir žiūrovas. Pavyzdžiui, skersai kelio ištiesiama plona virvelė ir žmogui priartėjus staigiai pakeliama. Kol suklupęs arba ir visai išsitiesęs susivokia, kas nutiko, pašaipūnai smagiai kvatodami jau dingę krūmuose. Arba vandens pripildytų maišelių mėtymas per balkonus. Eini sau ramiai užsisvajojęs ir tik staiga prieš pat nosį garsus pliaukšt ir netikėtas vandens fontanas. Arba piniginė ant virvelės… Bandai paimti, dingsta. Tokie žaidimai (dabar, ko gero, būtų sakoma – performansai) baigdavosi nekaip: mažuosius chuliganus ir sučiupdavo, ir tėvams pranešdavo, o tada gero nelauk. Mat toje tolimoje vaikystėje apie vaiko teises dar niekas nekalbėjo, elgesio normos buvo gana griežtai apibrėžtos, o nusižengėliai baudžiami.
Šią vasarą, iki pat rugpjūčio, Kaune vyko europinio garso menininkės Marinos Abramovič performansų paroda. Tikėjausi, jog pamačius bus galima geriau suvokti šį keistą meną, dažniausiai kuriamą kaip ištvermės ribų išbandymą ar protesto išraišką. Taigi įspūdžiai. Pritemdytose salėse – didžiuliai ekranai. Juose filmuoti vaizdai atskleidžia netikėčiausias situacijas, kurių atlikėjai – daugiausia pati M. Abramovič ir jos draugai. Pvz., lupę svogūną tai esate, o valgę? Su visu lukštu? Ašaros maišosi su seilėmis, kramtyti vis sunkiau, bet pradėtą reikia pabaigti. Gyvenimo metafora? Galima turbūt ir taip suvokti. Kitame ekrane – juodai apsirengusi moteris ištiestose rankose laiko sklidiną pieno dubenėlį, rankos pavargsta, laikyti darosi vis sunkiau, pienas laistosi, ant juodo rūbo tyška balto pieno lašai… Arba „Išsiskyrimas“. Vyras ir moteris iš skirtingų pusių eina per Didžiąją kinų sieną. Iš tiesų taip jie ėjo net tris mėnesius, kol pagaliau susitiko, bet tik tam, kad visam laikui išsiskirtų (tikras pačios menininkės gyvenimo epizodas). O kaip ištverti kito įdėmų žvilgsnį? Juk imi mirksėti, muistytis, šypsotis arba atsiranda nuobodulio išraiška. M. Abramovič parodoje viena siena buvo skirta būtent šioms emocijoms, atskleidžiančioms, kaip žmogus reaguoja į akių kontaktą. (Beje, turime politiką, kuris visai į pašnekovą akių nepakelia). Visos filmuotos scenos įtaigios, sukrečiančios, tikriausiai todėl, kad kurtos talentingos kūrėjos.
Ne mažiau įdomios pasirodė atskirai išdėstytos autorės mintys apie meną ir kūrėjus, labai realistiškos, žemiškos. Menininkas, anot autorės, turi būti stiprios psichikos, kuriantis gyvai, džiaugsmingai, nepasiduoti depresijai ar priklausomybėms. Meninė kūryba tiesiog darbas, o menininkas nėra kažkokia ypatinga, iš visuomenės „iškritusi“ būtybė. Todėl jam nereikia nuolat gyventi dirbtuvėse, o kur kas svarbiau stengtis neatitrūkti nuo realybės ir neįsivaizduoti savęs esant kažkokiu Dievo pateptuoju. Bent jau kuriant performansus to reikia mažiausiai.
Tačiau tenka pripažinti, jog ir mūsų gyvenime performansų apstu, ir dar kokių. Vienas iš populiariausių – nevaldomai kylančios kainos. Sviestas, duona, aliejus, mėsa… Bėda, kad šios prekės ne prabangos, o kasdienos. O kokia reakcija? Šiokia tokia yra – žmonės stebisi, piktinasi, ieško nuolaidų, kaltųjų. Kitas ne mažiau įdomus performansas – kaimynystėje karas, siaučia infliacija, atbudo atkuto vagys, žmonės įsitempę, įgąsdinti prieštaringiausių naujienų, o vykdomoji valdžia, paskelbusi Lietuvoje neparastąją padėtį, ramiai išėjo atostogų. Ir reakcija greičiausiai bus neskubi – atsirūgs jiems nebent per rinkimus, jeigu saldžiais pažadais vėl nebus apsuktos lengvatikių galvos. Performansą kuria ir bankai, užvaldę žmonių pinigus, energijos tiekėjai, skubantys kelti kainas, kad tik pelnas nesumažėtų, bankrutuojantys verslai. O žmonės primena pasakėčios žiogus – šoka, dainuoja, džiaugiasi vasara, nors žiema jau čia pat ir nėra ko paklausti, kaip mes gyvensime.
Tokie žmogaus ištvermės ribas išbandantys veiksmai vyksta kasdien, dalyviai esame visi, tik gaila, kad nepavykusių performansų daug daugiau nei pavykusių. Galgi verta atsigręžti į budistų vienuolių patarimus, kad geriausia savo gyvenime turėti devynis daiktus: 1 rūbą vasarai, 1 žiemai, 1 porą batų, 1 išmaldos dubenėlį maistui, 1 maldaknygę, 1 tinklelį nuo uodų, 1 lietsargį, 1 čiužinį miegui, 1 akinius, jei reikia (iš M. Abramovič parodos tezių). Taigi turime apie ką pagalvoti.

Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių