Perskaičiavimai

„Tyliam vandeny žvairos varlės veisiasi“, – sakoma lietuvių tautosakoje, kurią vienas influenceris, kitaip tariant, nuomonės formuotojas, ne taip seniai išvadino pensininkių skaitiniais. O jeigu dar ir žodis „byloja“ tekste randasi, tai, esą, aišku ir rašančiosios profesija – mokytoja. Žinoma, taip mąstant, Bibliją irgi galima pavadinti davatkų vadovėliu, bet ją studijuoja šviesiausi pasaulio protai ir tiek išminties randa, kad net šiurpu. Atrodytų, jog visos žmonių nuodėmės ir paklydimai sudėti, kartų gyvenimo patirtys ir ateities pranašystės. O kol kas gyvenam įkvėpti istorijos.
Praūžusi miesto šventė, be abejo, paliko gražių prisiminimų, žmonės stengėsi, ruošėsi, siekė nudžiuginti. Kai kas pavyko, kai kas nelabai. Visiems neįtiksi. „Būsi saldus – praris, būsi rūgštus – išspjaus“, – vėl toji liaudiška išmintis nerimsta. Bet namus puošiančios miesto vėliavos, ryškūs, sutvarkyti gėlynai, nušienauti kiemai, skambanti muzika sukūrė gražų nuotaikingą paveikslą, svečiams palikusį tikrai gerą įspūdį. Kalbantis su šventės ištikimiausiais, aplankiusiais beveik visus renginius ir tas dienas daugiausia slėnyje, centre ir Kvietinių gatvėje praleidusiais, nuskamba visokių minčių. Viena iš tokių – kažin, ar verta tiek susikoncentruoti į miesto istoriją, tarsi labai kažką turėtume. Juk nei seno dvaro, nei bažnyčios, nei koplyčios, kuri praėjusius šimtmečius primintų, nėra. Asmenybėmis irgi neišsiskiriame. Viskas labai nauja. Kiek besistengtų mažutėlis mūsų muziejus atrodyti didelis, betgi neišeina, patalpos nykštukinės, fone – griūvančio pastato sienos. Ką jame beišrodysi? Nepaisant darbuotojų pastangų ir kartais visai įdomių sumanymų, vis tiek ne parodos, o tik parodėlės beišeina. Galbūt miesto tvarkymo planuose ir čia bus gerų pokyčių, bet tai jau ateityje. Ryškiausiai išsiskirianti Gargždų, kaip pasienio miesto, istorijos detalė – muitinė. Tikrai istoriškai pagrįstas, o per šventes – žaismingas akcentas.
Kita mintis – o gal ir neverta stengtis atrodyti didesniems negu esame? „Daug apžiosi – mažai nukąsi.“ Gal derėtų kurti naujus miesto ženklus, naujas patrauklias erdves užuot atkakliai besikapsčius po skurdoką miesto praeitį. Nesinori skaičiuoti ir šventės renginiams išleistų pinigų, nes laikas priprasti, jog ir „arklys arklio už dyką nekaso.“ Taigi ir čia mokėti reikėjo, galvojant apie kainos ir kokybės santykį bei stengiantis įtikti visokiam skoniui. Be to, perskaičiuos kas nors ir be mūsų, juk dabar tai netgi madinga tampa. O pas pinigus namuose laikančius senolius jau braunasi visokio plauko perskaičiuotojai.
Kai tik sustiprėja gyvenimo nuosmukio ženklai, tuoj atkunta apgavikai. Šiek tiek nurimo banko žinučių siuntėjai, mažiau tenka „gelbėti“ į avarijas patekusių giminaičių, pritilo vienišų moterų mylėtojai iš užsienio, dabar ima siautėti žmonių santaupų tikrintojai. Paskambinę telefonu ar kitaip įsiprašę į senyvo amžiaus gyventojų namus, praneša, jog reikia patikrinti jų pinigus, nes gali būti padirbtų, tokius banke būtina pakeisti. Ir pakeičia. Tiksliau – dingsta su visu žmonių turtu. Aprims šie tikrintojai, atsiras nauja afera. Ekonomistai nuolat primena žmonėms, jog metas sunkus ir reikia turėti vadinamąją pagalvę, t. y. santaupų. Taigi sukčiams darbo ilgam užteks, nes senoji karta dar tiki žmonių padorumu ir gerbia valdžios institucijas.
Tik uoliai įsisukę į egzaminų maratoną abiturientai gyvena visai kitais rūpesčiais. Bent jau pradžia netikėtumų nežadėjo. Rimties ir pasitikėjimo savo dvylikos metų žiniomis suteikė gimtosios lietuvių kalbos egzaminas. Kiek buvo kritikų šaipytasi, jog temos senoviškos, netinkančios šiuolaikiniams jaunuoliams, kad apie tai dar jų tėvai rašė, bet reikėtų pripažinti, jog bent jau neišgąsdino. Juk ne moderno ir dabar mokykloje mokosi, o daugiausia senosios mūsų klasikos. Aišku, gyvenime vargu ar prie tų autorių grįš, bet gal ir nereikia, išmoko, pirminį lietuvišką klodą jau turi. O paskui, aišku, bus ir dirbtinis intelektas, ir dar kitokie pasaulio protų kūriniai. Štai neseniai per žinias rodė naują mokslininkų išradimą – kūrinio recenziją rašantį šunį. Pirmiausiai kažkaip ten jame užprogramuoja literatūros kūrinį, po to šuo pakelia uodegą ir išlenda popieriaus juosta su išnagrinėtu tekstu. Chm. Betgi, kaip sakoma, „Visko buvo, kol mūsų nebuvo, visko bus, kai mūsų nebebus.“
O pabaigoje – išvados pagal tautosaką: „kas tyli, tą visi myli“ arba „niekuo netikėk – niekas neapgaus“, nes „vagies akys gėdos nebijo.“