Pinigai už snaigių karpymą

Smagus dalykas ta politika, jeigu į jos viražus žvelgi be pykčio. Kiek įvairių partijų atstovai visko prikūrė, kiek atradimų padarė, netgi lietuviškąjį žodyną gerokai praturtino. Žodžiai, beje, liko tie patys, bet užtat kiek naujų reikšmių, kiek atspalvių užderėjo. Naujai suskambo ne tik lesyklėlės, bet ir čekiukai, šeimų UAB-ai, vaivorykštė. O mokytojai atlygį, pasirodo, gauna ir už snaigių karpymą.
Jeigu lesyklėles įsivaizduojame lyg namuką paukšteliams su kažkieno įbertu maistu, kurį reikia tik pasiimti, tai esmė išliko ta pati. Paprasčiausiai atsakingas žmogus gauną kyšį, reikia manyti, ne vienkartinį, tuo naudojasi nuolat, pasipildydamas. Žinoma, prieš tai reikia atlikti nederamą, nesąžiningą veiksmą, gal ir patį sąžinės balsą užmigdyti, o toliau jau viskas rieda ramiai, atlygio tekėjimas nestoja, sruvena ir džiugina. Tiesa, būna, jog kai kuriuos tokius lesėjus suima, bando nuteisti, veiksmas vyksta labai ilgai, kol viską užslopina nauji skandalai, žmonių abejingumas, ir viskas nurimsta. Dabar apskritai tokie nutikimai jau prarado svarbą ir žmonių dėmesį, nes vis tiek, kaip sakoma, iš didelio debesio mažas lietus. Lesama toliau ir drąsiau, ir… daugiau. Žmonės niršta, keikiasi, bet, norėdami kažkaip išgyventi, nyra į savo darbus ir bijo nuo jų atsitraukti.
Gausėja žmonių, kurie vis labiau susitelkia tik į savo išgyvenimą, šeimos išlaikymą, o platesnį matymą tiesiog užslopina. Kas iš to? Tik sugaiši laiko, įsigysi naujų priešų, gali tikėtis ir kitokių nemalonumų, nukentėsi finansiškai. Štai vienas batsiuviu pagal verslo pažymėjimą dirbantis pažįstamas vyriškis net nusipurto, pakalbintas apie gyvenimo neteisybes. Jis jau seniai supratęs, kad savimi ir savo šeima turės pasirūpinti pats. Baisiausia, kas gali nutikti, kaip jis teigia, tai prarasti santaupas. Tada tektų maitintis „Maisto banko“ makaronais arba stovėti eilėje prie labdarinės sriubos. Todėl žmogus taupo, atkakliai dėdamas eurą prie euro, o suspaudęs tūkstantuką skuba nunešti į tą banką, kuris moka didžiausias palūkanas. Taip elgiasi ir žmona. Jie niekur neina, nešvenčia, negeria alkoholio ir nerūko, vaikai nelanko būrelių, į mokyklą eina tik su uniforma. Batus jis taiso šeimai tol, kol jau visai į skutus suplyšta. Na, ir kas, kad pasaulyje vyksta karai, žūsta žmonės, kad sukurtas dirbtinis intelektas atlieka stulbinamus dalykus, o Klaipėdos teatre sukurtas naujas spektaklis. Jis turi tokį savo gyvenimą, kuriame niekam daugiau nelieka vietos ir nieko nereikia.
Manote, tokių žmonių mažai? Man atrodo, kad jų netgi daugėja (gal dėl to ir rinkimų Lietuvoje rezultatai vis labiau nevykę, mažai žmonių ateina). O kaip būti tuo kitokiu – šviesesniu, imlesniu, įdomesniu – mažame miestelyje, gyvenvietėje, jeigu nelieka nei mokyklos, nei medicinos punkto, nei parduotuvės, nei pašto? Juokingiausia, kai raginama tokiose vietose kurtis jaunas šeimas ir siūlomasi padėti. Pirma viskas sugriaunama, o paskui į tą plynę kviečiami žmonės.
Tokių paradoksų apstu ir švietime. Pirma vienos mokyklos naikinamos, kitos verčiamos didžiuliais fabrikais, mokytojai apkraunami darbu taip, kad niekam daugiau laiko neliktų arba išvis dirbti nesinorėtų. Paskui tame atsiradusiame vakuume ima kurtis privačios mokyklos ir už pinigus (nemenkus) siūlo kokybišką išsilavinimą. Šioms mokykloms netrūksta nei mokytojų, nei finansų, netrūksta ir mokinių, nes didžiosios ugdymo įstaigos kelia tėvams šiurpą ir jie visomis išgalėmis stengiasi nuo to savo vaikus apsaugoti. Švietimo funkcionieriai labai mėgsta lenteles su skaičiais, tad labai įdomu bus sulaukti tokių, kuriose atsispindėtų, kiek privačiose mokyklose mokosi specialiųjų poreikių vaikų, kaip jose sekasi įtraukusis ugdymas. Juk tas mokyklas valstybė taip pat remia, o ir sąlygos čia vaikams geresnės, klasės mažesnės, mažiau triukšmo, specialistų netrūksta. Skamba džiugiai.
Neseniai žinių laidoje nemažiau džiugiai buvo pranešta, jog keliais centais atpigo vištiena, tačiau kitame reportaže kalbėję ūkininkai guodėsi, jog neapsimoka laikyti karvių, nes patiria tik nuostolį, tad ūkius pamažu naikina ir, aišku, daugės įvežtinio pieno. Į ekraną tuoj iššokęs jaunas žemės ūkio viceministras iškart atrado priežastį. Esą bankrutuoja tik senieji ūkininkai, tie, kuriems per 60, o jauni, priešingai, ūkius plečia ir puikiai laikosi. Betgi pažiūrėkim, ką jaunieji dažniausiai augina: ogi alpakas, dailias ožkytes, fazanus, vietoj bulvių – kvepiantys levandų laukai, braškės. Gražu, kvapnu. Betgi braškės skaniausios su pienu, lietuvišku.
Neretai atrodo, kad šaliai vadovauja žmonės, visai nepažįstantys Lietuvos gyvenimo, lyg kokie ateiviai būtų. Štai jauna ministrė, kalbėdama apie mokyklų finansavimą mesteli, jog mokytojams ir už snaigių karpymą mokama, supraskite, už niekinius darbus. Tik apmaudu, kad nenorima matyti, kiek tokių snaigių prikarpo mūsų valdantieji.