Pirmosios poezijos knygelės autoriaus eilėraščiai – tai žodžių šachmatai

Vincas kartu su savo draugu penkis eilėraščius dainavo pritariant gitarai.

Doviliškis Vincas Petraitis, savo poezija užbūręs artimuosius, draugus, feisbuko gerbėjus, patraukė ir rajono bibliotekininkų, literatų klubo „Potekstė“, seniūnijos dėmesį. Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos skaitykloje praėjusį penktadienį V. Petraitis kartu su skaitytojų būriu pasidžiaugė pirmąja savo 200 eilėraščių knygele „Paslaptis meilės veidu“. Rinkinio leidybą finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė.

Poezijos kūrėją, savo kraštietį Vincą sveikino Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė ir bibliotekos Dovilų filialo bibliotekininkė Eligija Žukauskienė.

Jausmingai ir nuoširdžiai knygos sutiktuvėse padėkojęs už paskatas kurti ir paramą leidžiant poezijos rinkinį, Vincas akcentavo, kad ypač džiaugiasi knygos viršeliu, kurį rinko kartu su bibliotekininkais. „Išsirinkome – gavosi labai švelnios moters veidas: gal kas nors ką nors įžvelgs, atpažins“, – skaitykloje susirinkusius poezijos gerbėjus intrigavo knygos autorius, beje, savo gerbėjams žinomas slapyvardžiu Padvarninkų Vilkas.

„Paslaptis meilės vardu“ – pirmoji Vinco Petraičio eilėraščių knygelė. Ilgus metus „Facebook“ socialiniame tinkle publikuota kūryba pagaliau nugulė į knygos puslapius. Nuoširdžiu ir lyrišku poetiniu žodžiu Vincas kalba apie tai, kas žmogui svarbu, jautru, – meilė. Šių eilių išskirtinumas – netikėta žodžių žaismė, susieta su gamta, jos reiškiniais, elementais, per kuriuos mylintis, kenčiantis eilėraščio žmogus subtiliai atskleidžia intymumą, jausmo nuotaiką“, – knygos įžangoje rašė G. Jankevičiūtė, Klaipėdos rajono literatų klubo „Potekstė“ pirmininkė.

„Kaip rašosi tie eilėraščiai? – pats savęs klausė ir atsakė skaitykloje susirinkusiems gerbėjams Vincas. – Eilėraščius rašome ne tik sau, bet žmonėms, auditorijai. Kas skaito, galvoja, kad tai labai asmeniška. Bet iš tikrųjų tai yra kaip žaidimas, įtraukimas į žaidimą. Aš vadinu tai žodžių šachmatais.“

Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktorė I. Tamašauskienė pasidžiaugė V. Petraičio poezijos leidyba: „Tai taip pat ir pirmasis mano, kaip direktorės, kūrybinis darbas.“

Pirmosios savo knygelės autorius pastebėjo, kad jo skaitytojai yra labai išrankūs. „Kai paskelbiu eilėraštį feisbuke, na, negaunu net to paspaudimo už ačiū. Vyksta diskusija, svarstymai: čia jau lyg ir ne toks eilėraštis. Dar vienas pastebėjimas: kas tinka vyrams, nelabai tinka moterims, reikia labai laviruoti norint visus įtraukti į savo eilėraštį“, – kūrybine patirtimi dalijosi doviliškis literatas, beje, savo eilėraščių skambesį dar sutvirtinęs ir gitaros garsais.

V. Petraitis atskleidė, kas jam trukdo parašyti gerą eilėraštį. „Mano priešas yra primityvumas. Negaliu taip: ai, rašyk – viskas bus gerai, praeis. Su kiekvienu eilėraščiu žengiu į priekį. Nebeleidžiu rašyti sau bet kaip: kiekvienąkart norisi vis geriau. Tad mano siekis: kitas eilėraštis bus geresnis, o kitas – dar geresnis. Tad tokia mano kūrybos pasaka be galo.“
Pirmosios Vinco knygelės leidyba pasidžiaugė Jono Lankučio viešosios bibliotekos direktorė Indra Tamašauskienė, savo kraštietį sveikino Dovilų seniūnijos seniūnė Nijolė Ilginienė, rajono literatų klubo „Potekstė“ pirmininkė Gerda Jankevičiūtė, renginio vedėja ir knygos sudarytoja Giedrė Ilginienė, bibliotekos Dovilų filialo bibliotekininkė Eligija Žukauskienė, šeimos nariai, draugai, nuolatiniai eilėraščių skaitytojai feisbuke.

Poezijos knygos sutiktuvių vakaronėje skambėjo daug muzikos, skleidėsi geros nuotaikos aura su linkėjimais Vincui kurti ir ateityje džiuginti naujomis knygomis.

Gimiau mažame kaimelyje Šilalės r., Padvarninkuose. Sodybą supo nedideli miškai, į ją patekti galėjai tik žmonių sumintu taku arba privažiuoti arklių traukiamu vežimu. Nuo ankstyvos vaikystės susipažinau su nepaprasta mūsų krašto gamta: gražiausiais jos reiškiniais, naminiais ir laukiniais gyvūnais, analizavau jų elgseną. Kad to išmokčiau, turėjau būti tylus ir kantrus. Tik mokėdamas tyliai vaikščioti ir būti nematomas, gali pamatyti daugiau. Mūsų gamtoje tai gali tik toks gyvūnas kaip Vilkas.
Taip ir gimė mano slapyvardis – Padvarninkų Vilkas.
Šioje mano poezijos rinktinėje supinti gražiausi gamtos reiškiniai ir tai, ko labiausiai reikia žmogui, – meilė…
Vincas Petraitis, knygos „Paslaptis meilės veidu“ autorius

Prisiminimų snaigės
Prisiminimų iškarpytos snaigės
Ant balto popieriaus minčių
Be užklijuoto pašto ženklo
Klajos tarp gatvių ir namų…

Kaip joms tave, nutolstančią, surasti
Ir pasislėpti sruogoje ilgų plaukų…
Kaip tavo aistrą žvaigždėmis uždegti,
Paliesti lūpas tik vienu ištirpusiu lašu…

Šypsokis jam per balto šokio pūgą,
Prisiminimų pirštais glostyk jam rankas…
Tegul iš trupinėlio padaryta meilės gniūžtė
Atranda jaukią vietą tavo širdyje…

***

Baltas lapas
Nuo balto mėnesio lapo
Pradėsiu tavo veido pradžią…
Nakties grafitas tegul teka
Blakstienų kontūrų upeliais…

Į plaukus krenta pirmas žiedas,
Sidabro priekale išriestas…
Mažytės akys, lūpos švelnios,
Lakštingalos balsu ištars vėl „labas“…

***

Spindi
Tu spindi man – aš tau šypsausi,
Liečiu tave savom mintim…
Savo širdies nerimstančios klausausi –
Dabar ji ten, kartu su tavimi…

Raudonai nusidažo meilės horizontai,
Pritrūksta oro žodžiams audroje…
Aš taip aukštai, tarp debesų, blaškausi,
O tu čia pat leliją prie kasų segi…

Tarp tūkstančio žvaigždžių tave suradęs,
Nuklosiu tavo kelią pievų gėlėmis…
Ateik per sidabrinę sapno rasą,
Šypsokis man raudonos ryto saulės akimis…

***

Ateisi
Ateisi tyliai, šilkinę rūko skarą apsigaubus,
Su sklidina taure juodos nakties…
Svaigiu gaivos kvapu nuvesi paskui,
Kur meilė ieško jūroje nuskendusios žvaigždės…

Žinau, kas tu. Tu tik apgaulės vaisius,
Trumpai pražydusi nenuskinta laukų gėlė…
Tu tarsi vasara kaskart skirtingai šildai,
O aš, paklydęs savyje, aklai tavim tikiu…

Vilija BUTKUVIENĖ
Jono Lankučio viešosios bibliotekos nuotr.