„Pokyčiai – galimybė tobulėti, įgyvendinti kūrybinius sumanymus“, –
įsitikinusi Klaipėdos rajono švietimo centro direktorė
Klaipėdos rajono švietimo centrui šių metų rugpjūčio antroje pusėje pradėjo vadovauti Virginija KAZAKAUSKIENĖ. Ji sutiko „Bangos“ skaitytojams papasakoti apie savo ankstesnę profesinę patirtį ir pasidalinti įžvalgomis po kelių mėnesių darbo naujoje pozicijoje.
Solidi patirtis
– Švietimo srityje esate ne naujokė. Papasakokite apie ankstesnę savo patirtį, kur daugiausia jos įgyta?
– Taip, ne naujokė. Švietimo srityje dirbu nuo 1983 metų. Pirmieji darbo metai buvo profesinėje mokykloje, vėliau dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, taip pat direktoriaus pavaduotoja ugdymui dabartinėje Klaipėdos Simono Dacho progimnazijoje. Nuo 1997 m. buvau pakviesta dirbti į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Švietimo skyrių, kuriame, manau, profesine prasme buvo patys įdomiausi, darbingiausi ir efektyviausi mano metai. Pastaruosius trejus metus dirbau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, kurioje įgijau konsultavimo, švietimo analizės, vertinimo ir prognozavimo patirties. Viena iš veiklos sričių buvo bendradarbiavimas su savivaldybių administracijomis, užtikrinant ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programų prieinamumą ir kokybę. Viena iš sudėtingiausių darbo sričių buvo skundų, gyventojų kreipimosi įvairiais švietimo klausimais nagrinėjimas, atsakymų į gyventojų pareiškimus rengimas. Kaip žinia, COVID-19 vyravimo metu skundų (ne tik nuotolinio mokymo, patyčių atvejų, bet ir skiepų, privalomo testavimo klausimais ir kt.) buvo nemažai.
– Kokie motyvai lėmė, kad kandidatavote į Klaipėdos rajono švietimo centro direktorės poziciją?
– Pirmiausia todėl, kad pati gyvenu Klaipėdos rajone. Taip pat mėgstu pokyčius. Jie priverčia išeiti iš komforto zonos, nuolat mokytis, atverti savo kūrybinius gebėjimus. Kaita visuomet susijusi su išbandymais, bet kiekvienas žmogus juos gali priimti ne kaip sunkumus, problemas, o kaip galimybę tobulėti ir įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Kaip minėjau, per nemažą savo profesinės veiklos kelią dirbau įvairiose pozicijose (mokytojo, direktoriaus pavaduotojo ugdymui, Švietimo skyriaus vyr. specialisto ir patarėjo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vyr. specialisto), tačiau niekada nebuvau išbandžiusi įstaigos vadovo duonos. Tai kodėl nepamėginus?
Didžiausia vertybė – žmonės
– Ką radote atėjusi į Klaipėdos rajono švietimo centrą: kuo galite pasidžiaugti, o kas prašosi pokyčių?
– Klaipėdos rajono švietimo centras turi didžiulį įdirbį. Mano požiūriu, Švietimo centro veiklos sėkmės paslaptis yra ta, kad veiklos yra derinamos su švietimo įstaigomis ir Savivaldybe, pavyzdžiui, šiuo metu Savivaldybei dalyvaujant Tūkstantmečio mokyklų programoje ir įgyvendinant Klaipėdos rajono mokyklų pažangos planą, veiklos yra koordinuojamos ir derinamos: ir Savivaldybės administracija, ir programos koordinatoriai, ir visos mokyklos (ne tik TŪM dalyvaujančios), ir mokyklų metodiniai būreliai, ir Mokyklų metodinė taryba, ir, žinoma, Švietimo centras derina kartu kvalifikacijos tobulinimo renginius, kad būtų išvengta perteklinių nekokybiškų renginių. Džiugina Savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus, Savivaldybės mero pozityvus požiūris į Švietimo centro vykdomą veiklą. Didžiausia vertybė kiekvienam vadovui, mano nuomone, yra įstaigoje dirbantys žmonės. Švietimo centro darbuotojai yra atsakingi, kūrybingi, pakankamai savarankiški ir iniciatyvūs, tačiau jų krūviai neapsakomai dideli, kadangi centre nėra įdiegta bendra kvalifikacijos tobulinimo dalyvių registravimo sistema (dauguma panašių įstaigų šalyje veikia „Semiplius“ renginių registravimosi elektroninė sistema), trūksta bendros programų ir renginių apskaitos bazės, platformos, kuri padėtų kaupti, sisteminti duomenis, reikalingus ataskaitoms, veiklos įsivertinimui ir jos tobulinimui.
Iššūkių kelia centralizuota apskaita
– Savivaldybės tarybos sprendimu 2021 m. Švietimo centrui buvo pavesta vykdyti biudžetinių įstaigų centralizuotą apskaitą. Ar tai nekelia papildomų iššūkių?
– Didžiausias iššūkis per tuos tris darbo pradžios mėnesius buvo ir yra Vidaus audito ataskaitos rekomendacijų, susijusių su biudžetinių įstaigų centralizuotos apskaitos vykdymu, įgyvendinimas. Išties Švietimo centrui buvo pavesta vykdyti biudžetinių įstaigų centralizuotą apskaitą, šią apskaitą atlieka skyriaus vedėjas, trys pavaduotojai ir 30 buhalterių. Įgyvendinant Vidaus audito rekomendacijas, reikėjo patvirtinti įvairius finansinės apskaitos dokumentus, parengti naujus Švietimo centro nuostatus. Nors biudžetinių įstaigų apskaitos organizavimo dokumentus rengė šios srities specialistai, tačiau Švietimo centro direktorius privalo juos patvirtinti, todėl būtina ir įsigilinti, ir suprasti.
Kasdieninis rutininis techninio pobūdžio darbas peržiūrint, kvalifikuotu parašu tvirtinant ar vizuojant įvairius finansinės apskaitos organizavimo dokumentus, atima labai daug Švietimo centro vadovo laiko ir mažina galimybę tą laiką investuoti į kokybišką ir veiksmingą pedagoginių bendruomenių profesinį augimą, atliepti suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimą poreikius, kurti kvalifikacijos tobulinimo programų struktūruoto grįžtamojo ryšio sistemą.
Pokyčiai – palaipsniui
– Kokius tikslus keliate sau kaip vadovė: kokia Jūsų vadovaujamo Švietimo centro vizija?
– Keliu sau artimesnius ir tolimesnius tikslus. Artimiausias tikslas yra susitelkti ir sutelkti Švietimo centro darbuotojus įstaigos veiklos išoriniam vertinimui ir akreditacijai, kuri vyks 2024 m. Kaip minėjau, pirmiausia reikia atnaujinti ir aktualizuoti Švietimo centro internetinę svetainę, atnaujinti kompiuterių klasę ir ją įveiklinti, kadangi kompiuterių klasėje buvo naudojami 2006–2011 metais pirkti kompiuteriai, kurie yra pasenę ir šiuo metu nebetinkami naudoti. Džiaugiuosi išmintingais Savivaldybės administracijos ir Švietimo ir sporto skyriaus vadovais, kurie supranta situaciją ir ieško galimybių nuo kitų reikmių sutaupytas lėšas panaudoti 16 naujų kompiuterių įsigyti. Būtina sukurti kvalifikacijos tobulinimo programų ir kitų renginių registravimo sistemą, pagal nustatytus kriterijus atlikti įstaigos veiklos įsivertinimą, kurio pagrindu bus atliekamas išorinis Švietimo centro vertinimas ir, tikiuosi, įstaiga bus akredituota dar penkeriems metams.
Yra sudėtingiau tolimesnę viziją numatyti toje įstaigoje, kuri veikia gerai, kuri vertinama rajone, turi gerą įvaizdį, todėl dirbdama direktore pirmiausia stengiuosi išlaikyti pradėtų įgyvendinti pokyčių tęstinumą. Konkurso metu savo parengtose Švietimo veiklos gairėse rašiau ir pokalbio metu teigiau, kad pokyčius darysiu palaipsniui, siekdama, kad ir po penkerių mano kadencijos metų Švietimo centras išliktų traukos objektas ne tik rajono pedagoginei bendruomenei, bet būtų atviras ir socialiniams partneriams, ir Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams, taip pat atlieptų suaugusiųjų mokymosi visą gyvenimo poreikius, kad būtų šiuolaikiškas, demokratiškas, efektyviai dirbantis, įkvepiantis besimokančiųjų bendruomenę nuolatiniam profesiniam augimui, užtikrinantis pradėtų veiklų tęstinumą ir tvarumą.
Atitrūkti padeda knygos
– Darbas švietimo sektoriuje nėra lengvas. Kaip pailsite po darbo dienos? Kokie Jūsų pomėgiai?
– Turbūt nepasakysiu nieko naujo: kaip buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja mėgstu skaityti knygas ir džiaugiuosi šiuo pomėgiu. Kažkas yra pasakęs, kad skaitantis žmogus, kad ir kiek laiko būtų vienas, niekada nebus vienišas, nes gyvens knygų siužetais, dalyvaus jų herojų gyvenimuose. Šiandien skaitymo pasiūlos labai daug, didesnė problema yra išsirinkti gerą knygą ir gerą autorių. Gerai, kad viena iš mano dukrų yra labai daug skaitanti: anksčiau aš patardavau vaikams, ką skaityti, dabar ji rekomenduoja mamai skaitytinas knygas ar autorius. Šiuo metu skaitau ne romaną, o Toronto universiteto psichologijos profesoriaus dr. Jordano B. Petersono knygą „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“. Viena iš šio autoriaus minčių yra, kad kiekvienas žmogus, norintis gyventi visavertį gyvenimą, pirmiausia turi susitvarkyti savo namus ir tik tada protingai siekti didesnės atsakomybės. Žinoma, kaip ir daugelis žmonių, atostogų metu mėgstu keliauti.
– Žmogaus gyvenimas neapsiriboja darbu. Ar galite bent šiek tiek papasakoti apie savo šeimą?
– Šeima man yra labai svarbi. Vyras Algimantas, su juo užauginome dvi dukras – Ievą ir Godą – ir sūnų Julių. Vyras labai rūpestingas, su juo esame kartu jau beveik 40 metų. Labai džiaugiuosi, kad visi vaikai įgijo išsilavinimus, savo gyvenimus kuria, dirba Lietuvoje, dukros ištekėjusios, sūnus vedęs. Didžiausias džiaugsmas – septyni anūkai, iš kurių penkios mergaitės ir du berniukai. Sako, didžiuotis vaikais nevalia, jų pasiekimai yra tik jų pačių nuopelnai, tačiau aš taip nemanau. Juk vaikų išugdymas vertybiniu pagrindu yra ne tik mokyklos, bet pirmiausia šeimos nuopelnas.
– Šiuo metu labai madinga mokytis visą gyvenimą. Ko Jūs dar siekiate išmokti asmeninėse ir profesinėse srityse?
– Galiu pasakyti, kad šiuo metu mokausi darbo vietoje, kadangi trūksta žinių ir Darbo kodekso, ir centralizuotos buhalterinės apskaitos organizavimo, ir kitais vadybinės bei administracinės veiklos klausimais. Ko norėčiau išmokti asmeninėje srityje? Kaip minėjau, vis dar mokausi gyvenimo taisyklių, kadangi save tobulinti niekada nėra vėlu.
Agnė ADOMAITĖ
